Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay
galiomis. Nepasitarusi su juo pakeitė dizainą ir toliau darbavosi penkiolika valandų per parą.
Tuo pačiu metu spėjo rūpintis Rajeno ir Džesikos vestuvėmis. Kvinas laikėsi atokiau ir name įsivyravo tyla bei ramybė. Tačiau naktimis buvo kitaip. Danielė grumdavosi pati su savimi – ji vis galvojo apie tai, kaip juodu mylėdavosi. Kvinas buvo it narkotikas, be kurio jai darėsi nepakenčiamai bloga. Mėgindama sulaikyti save, kad neįsiveržtų į jo miegamąjį, nejučia ėmė jį teisinti. Juk jai sumokės sunkiai protu suvokiamą sumą už darbą su vienu nuostabiausių deimantų pasaulyje. Koks skirtumas, kam ji dirba – Kvinui ar paslaptingajam jo klientui?
Reikia pripažinti, kad ir į lovą jis jos neįsiviliojo apgaule. Tai ji kone užpuolė jį iš pasalų, kol šis sėdėjo prie stalo ir sprendė verslo reikalus. Negali jo už tai kaltinti. Kaip ji galėjo tikėtis, kad iš šios situacijos, į kurią puolė pametusi galvą, gali išeiti kas nors daugiau? Ji priklausė kitam pasauliui nei jis, gal net kitai galaktikai.
Vieną vakarą jis prasitarė, kad mirė Džeiko Vanso motina.
– Laidotuvės penktadienį. Važiuok su manimi į Sidnėjų. Galėsi aplankyti šeimą.
Ji ilgai dvejojo.
– Turėsiu atsitraukti nuo vėrinio, o norėjau jį užbaigti iki vestuvių.
– Nusiramink. Padėsime jį banko saugykloje. Užsakysiu skrydį ketvirtadienio vakarui, o šeštadienį būsime jau grįžę.
Darbas buvo tobulas pretekstas laikytis nuo jo atokiau. Kelias kitas dienas ji dirbo nesudėdama bluosto. Matyt, dėl to užmigo vos tik įlipusi į lėktuvą. Nubudo palengva, tingiai, vis dar sapnuodama Kviną, tad nė kiek nenustebo pamačiusi jo veidą vos už kelių centimetrų nuo savęs. Kai jis palinko dar arčiau ir lūpomis perbraukė jos burną, Danielė užsimerkė nė neketindama priešintis. Juk sapne taip viskas ir vyko.
Po jųdviejų kivirčo ji kasnakt atgaivindavo mintyse kiekvieną aistros akimirką. Ji palinko prie jo ir leido sau praverti lūpas bei pajusti kaitrų liežuvio galiuką, tyrinėjantį jos burną. Pirštai perbraukė tankius jo plaukus, o širdis pasileido šuoliais. Ji nė už ką neatsimerks. Dar ne. Danielė nenorėjo, kad tai baigtųsi. Jo rankos nuslydo jos klubais, pirštai ėmė deginti vėsią odą. Kita ranka glamonėjo kaklą ir veidą. O jie be paliovos bučiavosi.
Saugos diržas įsirėžė jai į klubus ir Danė ėmė rangytis. Kiekviena jos kūno dalelė veržėsi prie jo – prie beveidžio meilužio, kurio liežuvis siautėjo jos burnoje, o ranka nuslydo po palaidine, kur susirado išsiilgusias krūtis. Rankomis ji buvo įsirėmusi jam į krūtinę – nelabai turėjo jėgų pajudėti, mat vyras užgulė ją visu svoriu. Vis dėlto ji įstengė pasvirti prie jo, norėdama ir jam suteikti saldžių kančių, kurias išgyveno pati.
Sunkiai kvėpuodamas Kvinas suėmė ją už riešų ir privertė nurimti.
– Po perkūnais, atsimerk!
Ji pakluso ir tuojau pat pamatė kankinantį geismą jo žvilgsnyje. Aistrą ir apgailestavimą. Ko jis gailėjosi – to, kad jos nori, ar to, kad įskaudino? Galų gale nubudusi ji trūksmingai įkvėpė, atrėmė galvą į kėdės atlošą ir žiūrėjo į jį nieko nesakydama. Nepatenkintas geismas vis dar tvinkčiojo toje vietoje, kur jis buvo suėmęs ją už rankų, ten, kur lietė krūtis, ir giliai giliai viduje. Tačiau jos kvėpavimas rimo.
– Šiąnakt liksi su manimi.
Tai buvo ne klausimas ar prašymas. Tegu jai padeda Aukščiausiasis, nes širdis virptelėjo iš džiaugsmo. Iš pradžių ji ketino pasigauti taksi ir važiuoti pas motiną. Tačiau dabar pirmiausiai pasiims viską, ką gali, iš Kvino. Jiems liko labai nedaug laiko. Ginčas juos išskyrė, o dabar jai atsivėrė galimybė tinkamai atsisveikinti, padaryti taip, kad jis niekuomet to nepamirštų. Danielė ketino pasinaudoti kiekviena jiems likusia akimirka ir nepaisyti pasekmių.
Visą likusį skrydį jie nenuleido akių vienas nuo kito. Nebesibučiavo, tik švelniai lietėsi – rankomis, skruostais, plaukais. Jo akys liepsnojo, o prisilietimai varė iš proto.
Nesibaigianti kelionė taksi iki jo namų ir dar labiau kankinantis kilimas liftu. Apsvaigę nuo aistros jie vos sulaukė, kol užsivėrė durys, o tada Kvinas keliais judesiais nuplėšė jos drabužius, prispaudė prie sienos priešais milžinišką langą, pro kurį buvo matyti uostas, dangoraižis ir operos teatras. Jis paėmė ją tiesiog ten, o Danielės kūnas svetingai jį priėmė.
AŠTUNTAS SKYRIUS
Danė pasimėgavo ugningu apsikabinimu, o tada atsitraukė, kad apžiūrėtų motiną.
– Atrodai… pasikeitusi.
Mama droviai persibraukė plaukus, kol Mersė, Blekstounų ūkvedė, zujo aplink stalą. Sonia Hamond savo rudus plaukus dažniausiai sukdavo į dailų kuodą, tačiau šiandien leido kelioms neklusnioms sruogoms laisvai kristi, tad atrodė kitaip nei visuomet. Gal taip atrodė dėl makiažo ar jai neįprastai ryškios palaidinės, priderintos prie dailių kelnių? Motina buvo konservatyvios elegancijos įsikūnijimas, tačiau šiandien ji atrodė jaunesnė, madingesnė.
– Gal pasidarei veido tempimo procedūrą ar dar ką?
Sonia praleido klausimą pro ausis. Užuot atsakiusi, pasiteiravo dėl Danės auskarų:
– Ar auskarai visada turi nustelbti tave?
– Maniau, kad jie gana kuklūs, – ji palietė auksines juosteles, kurių galuose buvo pritaisytas padūmavęs kvarcas. Danielė iš naujo save atrado Port Daglase. Kai kurie jos bohemiški kūriniai šokiravo motiną, tačiau Sonia buvo per daug miela ir jai per daug patiko Danės tvirtas būdas, kad būtų drįsusi rimtai ją kritikuoti.
– Sėskis. Kaip čia nutiko, kad atvykai dabar, kai turėjome pasimatyti vos už kelių dienų?
– Juk sakiau, kad atlieku vieną darbelį Kvinui Everardui. – Ji palinko ir su pasimėgavimu ėmė uosti iš elektrinio virtuvo sklindantį aromatą. – Mmm, moliūgų sriuba.
– Negaliu patikėti, kad atsukai kitą skruostą žmogui, kuris privertė tave tiek išgyventi.
Visa šeima stebėjo, kaip Kvinas suteršė jos profesinę reputaciją. Danė pamėgino nekreipti dėmesio į skaudžiai dilgtelėjusią širdį.
– Jis šiandien dalyvauja laidotuvėse, tad atvykau kartu. Man reikia batelių vestuvėms.
– Kokios spalvos bus suknelė? – greitai pasiteiravo Sonia. – Ne, nesakyk. Nenoriu iš anksto nusiteikti.
Pasirodė Mersė nešina dubeniu sriubos ir lėkšte su dar garuojančia turkiška duona. Mama reikšmingai žvilgtelėjo į dubenį.
– Valgyk, o aš turiu susitikimą. Po minutėlės manęs užvažiuos Rajenas.
Danė įsipylė kelis samčius sriubos į lėkštę.
– Maniau, kad norėsi prižiūrėti mane. Ką gi, galėsime vėliau pavakarieniauti, gal net nusivesiu tave į kiną.
Sonia atrodė sutrikusi.
– Negalėsiu, mieloji. Esu susitarusi. Tiesą sakant, einu į teatrą.
– O, – tai visai nepanašu į jos mamą. Ji beveik nekėlė kojos iš namų vakarais. Danielė nurijo šaukštą sriubos nenuleisdama akių nuo motinos. Nauji drabužiai, nauja šukuosena, susitikimai…
– Su kuo?
– Tiesą sakant, su Gartu.
– Kaip gyvuoja senasis Gartas? – jai akivaizdžiai palengvėjo. Gartas Buikas buvo Blekstounų kompanijos sekretorius. Danielė atsiminė jį dar nuo vaikystės. Šis vyras buvo kone artimiausias Hovardo draugas. Šaunus žmogus ir jau keleri metai kaip
našlys.
– Jis visai nesenas, – pyktelėjo Sonia. – Dar jaunas ir stiprus.
Pakeltas