Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay
vaiku. Jie ja pasitikėjo, išpasakodavo slapčiausius dalykus. – Kvinas sužiuro į vyną taurėje, pateliūskavo kiek, o tada išgėrė vienu gurkšniu. – Velniai rautų! Ji padėjo tokiai galybei žmonių. Niekada neįstengiau suvokti, kodėl ji turėjo mirti.
Tai buvo didžiausias jo gyvenimo pralaimėjimas – Kvino galvoje netilpo, kaip galėjo taip nutikti. Kodėl jis jos neapsaugojo? Jis ėmė piktai gremžti smakrą. Viena jo dalis amžinai mylės Laurą, tiksliau tą gyvenimo etapą, kai buvo jaunas ir toks kvailas, jog tikėjo amžinybe, tikėjo, kad juodu su Laura neįveikiami. Hovardas suteršė šiuos prisiminimus. Kvinas niekada jam už tai nedovanos. Jis stengėsi nuryti kunkuliuojantį kartėlį, tulžimi besiveržiantį lauk, tačiau susivokė norįs išsipasakoti Danei. Jis tikras paršas, kad taip elgiasi – lygiai taip, kaip pasielgė Hovardas. Ketina apnuodyti jos prisiminimus. Tačiau ji turi žinoti.
– Norėjai žinoti, už ką taip nekenčiu Hovardo? – ją sukrėtė pasikeitęs Kvino balsas. – Tas niekšas buvo it deguto šaukštas paskutinėmis Lauros gyvenimo savaitėmis.
Danielė akivaizdžiai išbalo.
– Nežinojau, kad jis ją pažinojo.
– Jis ir nepažinojo. Bet tu buvai teisi sakydama, jog jis bičiuliavosi su Hartliais. Po to, kai taip nesėkmingai susiklostė balsavimas Deimantų asociacijoje, jis padarė viską, kad sumaišytų mano vardą su purvais. Anokia čia bėda, puikiai galėjau savimi pasirūpinti. Laura visą laiką tikėjo, kad vieną dieną jos namiškiai susitaikys su mūsų santuoka. Tačiau Blekstounas nuolat lašino nuodus į jų širdis, pildė jas neapykanta ir priešiškumu, kol galiausiai jie atgręžė nugarą dukrai, net ir žinodami, kad ji netrukus mirs.
Danielės veidas ištįso, ji nusuko akis, tarsi nepajėgdama iškęsti žudančios gėdos. „Taip, tai velniškai skausminga“, – karčiai mintijo jis. Ji įsivaizdavo Hovardą esant kone šventą. Dabar žinojo ir apie kitą jo pusę.
– Kai viskas pakrypo į bloga, o vėžys nesitraukė, nuėjau pas juos ir maldavau aplankyti dukrą. Ne tai, kad būtume visai praradę viltį… – Laura niekam neleido net svarstyti galimybės, kad ji pasiduos ligai. – Jie išspyrė mane lauk. Sakė, jog Hovardas papasakojo visą tiesą apie mane. Kad manimi negalima pasitikėti, kad man rūpi tik jos turtai, kad ji mano bilietas iš vargano lūšnyno, – jis užvertė galvą ir įkvėpė šilto oro. – O blogiausia tai, kad net paskutinėmis dienomis nepaliko jos ramybėje. – Kvino balsas buvo persunktas pasidygėjimo.
– Aš… aš nežinojau.
Ir negalėjo žinoti. Dabar, kai pyktis išsiliejo, Kvinas nurimo. Laikui bėgant jausmai blanksta. Blekstouno siela buvo juoda, tačiau Danielė dėl to nekalta.
– Kvinai, jie jos neverti, – galiausiai tyliai sušnabždėjo ji. – Tačiau tu buvai jos vertas.
Jis atsiduso ir susimąstė, jog Danė pati turi bėdų. Jį be galo palaikė šeima. Tuo tarpu ji greičiausiai niekuomet nesijuto esanti šeimos dalis. Kvinas įžvelgė jos pažeidžiamumą ir nesaugumą. Jis prisiminė tai iš tų laikų, kai dar pastebėdavo tokius dalykus – vienatvę ir begalinį troškimą kam nors priklausyti. Įdomu, kada jis liovėsi tai pastebėjęs? Velniai nematė. Šiandien ypatinga diena – tokia, kokios aplanko itin retai. Ji – be galo seksuali, linksma, talentinga. Be to, prieinama. Tad kam kapstytis liūdnos praeities šešėliuose? Reikia pripažinti, kad atsivėrus Danielei jam palengvėjo. Dabar ji žinojo visą tiesą. Jis pats niekada nepamirš ir neatleis. Tačiau skausmas kaskart darėsi nebe toks aštrus. Tai, kad ji ne Hovardo duktė, turėtų džiuginti, ar ne?
Kvinas pastatė taurę ir pajuto sąžinės priekaištus, kad taip ją nuliūdino. Troško vėl šildytis jos spindinčios šypsenos spinduliuose. Dar norėjo šiek tiek ją paguosti ir nuraminti. Kai ištiesė į ją rankas, Danielės akyse sužibo supratimas bei atjauta. Kai pasilenkė ir pabučiavo švelnią, kvapnią odą tiesiai už ausies, ji pašiurpo, o pulsas ėmė tvinkčioti taip, kad Kvinas juto jį savo lūpomis. Jis priminė sau, kad tai paprastų paprasčiausia aistra, neįtikimas, nekomplikuotas seksas. Anokia čia bėda, jei tik abu nuo to pasijus geriau ir nė vienas nesitikės nieko daugiau.
Jis pastatė ją ant kojų ir nusivedė žemyn į kajutę, pakeliui nudrėksdamas nereikalingus drabužius. Jam skanaujant kiekvieną jos gundančio kūną milimetrą, liežuvį degino ant odos likusi druska. Jis privertė ją stovėti ramiai, išskėstomis kojomis, kol mylavo ją liežuviu. Ji išsirietė ir atmetė galvą. Jo kartėlis ir jos nesaugumas išgaravo it nebuvę – Kvinas paguldė ją ant lovos ir giliai įėjo į ją, nenuleisdamas nuo jos akių. Juodu ėmė sūpuotis jūros bangavimo ritmu.
– Kaip sekasi? – Danė pakėlė akis. Ji jau kelias dienas kone nesikėlė nuo darbo stalo.
– Ėmiausi grandinėlės.
Ji dirbo su platina – tai visuomet buvo nepaprasta, bet jai patiko. Daugelis juvelyrų manė, kad šis metalas per minkštas ir trapus, tačiau įgudus, sekėsi visai neblogai, o rezultatai buvo verti įdėtų pastangų.
– Pasirinkai šlifavimą kaip deimanto apdorojimo būdą, – tarė Kvinas akivaizdžiai pritardamas.
Ji linktelėjo.
– Tai klasikinis variantas.
Ji paėmė litavimo lempą ir tęsė pradėtą darbą. Kvinas prisitraukė kėdę. Ateiti čia ir stebėti, kaip ji dirba, tapo kone įpročiu. Regis, procesas jį pakerėjo.
– Turėtų būti be galo jaudinantis dalykas kurti ką nors nuo pat pradžių iki pabaigos ir žinoti, kad kūrinys pergyvens autorių. – Jis vėl įnikęs vartė eskizų aplanką. Kiekviename puslapyje atrasdavo ką nors, kas jį sudomindavo. Be paliovos klausinėjo, kaip ji priėmė vieną ar kitą sprendimą dėl faktūros ar spalvos. Pastebėjo, kad Danielė laužė visas taisykles bei normas, tačiau jos kūriniai liko neabejotinai kerintys. Danę papirko jo dėmesys. Regis, Kvinas nuoširdžiai norėjo ją pažinti, suprasti jos požiūrį į brangakmenius, brangiuosius metalus. Juvelyras darbuojasi vienas. Didžiąją dalį žmonių domina tik galutinis rezultatas, o ne kelias iki jo. Buvo be galo smagu nors kartą turėti šalia žmogų, su kuriuo gali dalytis mintimis.
Nuo jų pasiplaukymo jachta praėjo kelios dienos – kiekviena buvo vis vėsesnė ir ramesnė, mat ciklonų sezonas palengva užleido vieta bundančiam rudeniui. Danė beveik nepastebėjo besikeičiančio oro – ji buvo išėjusi iš darbo kambario vos kelis kartus: kad sutvarkytų paskutinius likusius reikalus dėl Rajeno ir Džesikos vestuvių arba tam, kad pasimylėtų su Kvinu.
Ji metė žvilgsnį jo pusėn – jis sėdėjo žiūrinėdamas jos darbus.
Iki šiol Danielė vengė jį kankinti klausimais apie geltonąjį deimantą. Jis buvo garbingas žmogus, neskaitant tos prievartos, kurią panaudojo prieš ją pačioje pradžioje. Privalo tikėti, kad Kvinas – žmogus, besilaikantis duoto žodžio ir niekada nežaisiantis jos jausmais.
Vieni nenusisekę santykiai tik paaitrino visą gyvenimą lydintį jausmą, kad nėra pakankamai gera. Tačiau tai – ne Kvino problema. Juodu iš labai skirtingų pasaulių. To, kas vyko tarp jų, niekaip nepavadintum santykiais. Tiesiog taip susiklostė. Ir nieko čia bloga. Bent jau tol, kol ji nemėgins visko pakeisti.
Sučirpė jos telefonas. Danielė padėjo litavimo lempą. Skambino Stivas pasakyti, kad buvo užsukęs Metas Hamondas ir norėjo su ja pasimatyti. Ji nurodė padėjėjui adresą, kuriuo ją galima rasti, ir ėmė ruoštis susitikimui su pusbroliu. Pirmą kartą jie susitiks akis į akį.
Po keliolikos minučių, kurios, be abejonės, buvo be galo nerimastingos, Kvinas atidarė duris, o ji liko stovėti už kelių žingsnių.
– Daniele? – dailiame Meto veide buvo matyti neslepiama nuostaba, kai jis klaidžiojo žvilgsniu nuo vieno prie kito. – Nenumaniau, kad judu pažįstami, – ištarė spausdamas ištiestą Kvino ranką. Šeimininkas kiek atsitraukė ir padrąsino