Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson

      Po pusantros valandos iš picos buvo likę tik trupiniai, Erika virtuvėje ruošė desertą. Židinyje spragsėjo malkos, o Genonas nugrimzdęs į odinį fotelį mėgavosi viskiu. Trūksta tik vienos smulkmenos, kad šis paveikslas taptų tobulas. Jei Erika nusimestų drabužius, apsižergtų jį ir nepaleistų iš savo glėbio, vakaras būtų nuostabus.

      Deja, jo svajonių moteris, įsisupusi į storą vilnonį megztinį, sėdėjo pernelyg toli gurkšnodama kakavą. Nors jiedu sėdėjo tame pačiame kambaryje, Genonui atstumas tarp jų atrodė milžiniškas.

      – Džiaugiuos, kad mane įkalbėjai, – pripažino Erika, atsilošdama ant sofos. Ji patikrino savo mobilųjį telefoną. – Paprašiau kaimyno, kad atsiradus elektrai paskambintų, bet niekas neskambina, vadinasi, namuose tamsu ir dar šalčiau.

      – Esi man dėkinga? – pasiteiravo Genonas.

      Erika pažiūrėjo jam į akis ir suprato garsiai neišsakytą pasiūlymą. Ji vos matomai linktelėjo galvą.

      – Taip. Galėsiu atsidėkodama iškepti tau pyragėlių.

      Genonas vos susilaikė garsiai nesuvaitojęs. Pyragėlių jis tikrai nenorėjo. Kodėl pamatęs Eriką jis iškart atsiminė, kad taip seniai mėgavosi erotiniais malonumais? Kodėl ši moteris taip stipriai jį veikia? Taip, ji simpatiška, bet ne iš kojų verčianti gražuolė – akivaizdu, kad savo išvaizdai neskiria labai daug dėmesio. Genonas neabejojo, kad Erikai daug svarbesni kiti dalykai.

      Jis tik troško vieną kartą užsimiršti jos glėbyje. Galbūt tada įstengtų išmesti Eriką iš galvos. Bet ši taktika tikriausiai nepagelbėtų, nes juodu tai jau praėjo. Taigi Genonas turėjo Eriką seniai užmiršti, ypač kai apie juos ėmė sklisti kalbos.

      Ši moteris turėjo kažką tokio, kas akstino jį laužyti visas taisykles. Genonas ne tik geidė jos, nors fizinis potraukis buvo velnioniškai stiprus. Jam patiko tiesiog būti kartu su Erika savo bute. Jos buvimas šalia veikė raminamai, o kartu ir gundė. Genonui patiko su ja kalbėtis. Patiko, kad ji netiki aklai kiekvienu jo žodžiu, nors matė, kad jį vertina ir žavisi juo. „Akivaizdu, kad Erikai patinka mano genai“, – prisiminęs jos prašymą paaukoti spermos Genonas susiraukė. Dievulėliau, situacija nepavydėtina – būtent tokia, kokių jis paprastai vengdavo.

      – Taip ir nepasakei, kokius penkis daiktus pasiimtum į negyvenamą salą.

      – A, – Erika gurkštelėjo kakavos ir minutėlę susimąstė. – Skaitmeninį grotuvą su amžina baterija.

      Genonas sukikeno.

      – Gerai, o kokios muzikos klausytum?

      – Visokios, – atsakė Erika. – Ališos Kyz, Sylo, o nuotaikai pakelti užsileisčiau linksmos paplūdimio muzikėlės.

      – Nors ir kilusi iš Indianos, atrodo, jauti didelę silpnybę paplūdimiams.

      – Tikrai. Pernelyg daug laiko praleidau toli nuo vandens. Aš dievinu šilumą, smėlį, vandenį…

      – … ir uraganus, – pertraukė ją Genonas.

      – Cinikas, – paniekinamai šnirpštelėjo Erika. – Nereikia važiuoti prie vandenyno uraganų sezono metu.

      – Grįžkime prie muzikos, – pasiūlė Genonas.

      – Dar klausyčiausi orkestro atliekamos klasikinės muzikos, populiarių dainų ir Semio Deiviso „Zefyrų pasaulio“.

      – Labai margas pasirinkimas, – pasislėpęs už viskio taurės nusišypsojo Genonas. – Liko dar du dalykai.

      – Pasiimčiau kakavos su zefyriukais. Be jos man būtų labai liūdna. Ir dar Luisos Mei Alkot[4] knygas.

      – Neimtum net plaukų džiovintuvo? – pasidomėjo Genonas.

      – O kam? – gūžtelėjo pečiais Erika. – Nuo drėgmės plaukai dar labiau susigarbanotų.

      – Jokios kosmetikos?

      – Na, muilas praverstų. Galbūt iškeisčiau neveikiantį telefoną į muilą. O tu? Nors vargu ar toks dalykas galėtų nutikti Eliotui, nes tu, be abejonės, turi satelitinį telefoną. Be to, būtų sukeltos visos paieškos tarnybos ir jos aukštyn kojom apverstų kiekvieną kampelį žemėje.

      – Ir vėl šaipaisi iš mano turto?

      – Ne, šįkart tik iš šeimos padėties, – pasakė šypsodamasi Erika. – Dabar tu išvardyk penkis dalykus.

      – Paimčiau nešiojamą radiją ir atsarginių baterijų.

      – Negali gyventi be savo „Knicks“.

      – Arba „Yankees“, žiūrint koks sezonas. Visus Tolstojaus kūrinius. Puikaus airiško viskio butelį. Ir moterį.

      Erika nustebusi sumirkčiojo.

      – Moterį? Kokią?

      Genonas linktelėjo.

      – Tokią, kuri taip atlieptų mano kūno ir sielos poreikius, kad visai neberūpėtų, ar kada išsigelbėsiu iš salos.

      – Nemenki pageidavimai, – ji skeptiškai kilsterėjo antakį.

      Genonas nužvelgė Eriką ir jam prieš akis iškilo jos nuogos vaizdas, atsiminė, kaip laikydavo ją savo glėbyje, kaip geidulingai ji aimanuodavo jiems besimylint. Ji dabar čia ir jis čia. Kaip gaila, kad jie apsirengę. Genonas nurijo keiksmą ir patraukė gerą gurkšnį iš taurės.

      Erika ištraukė stalo žaidimą „Sudėliok žodį“ ir jis lengvai ją nugalėjo per pirmąjį žaidimą. Per antrąjį Erika atsiėmė, bet tik todėl, kad Genonas negalėjo susikaupti, svarstydamas, kaip įkalbėti ją žaisti iš nusirenginėjimo. Po vidurnakčio „Godiva“ likeris suveikė ir Erika ėmė žiovauti.

      – Suveikė kakava? – paklausė Genonas, širdyje gėrėdamasis mieguista ir pasišiaušusia mergina.

      – Truputėlį. Ar neprieštarausi, jei išsitiesčiau ant sofos?

      – Gali miegoti svečių kambaryje.

      Ji linktelėjo ir pažiūrėjo į židinį.

      – Bet prie ugnies jaukiau.

      – Tiesa, – nesiginčijo šeimininkas, apgailestaudamas dėl duoto kvailo pažado prie jos nesiliesti, nebent pati paprašytų. Įgimtas pasipūtimas buvo pakišęs koją ne vienam Eliotui.

      – Jei nori, eik ir tu miegoti, – pasakė Erika.

      – Nėra ko skubėti. Surasiu tau pagalvę ir antklodę, – Genonas vienomis kojinėmis nužirgliavo koridoriumi ir iš svečių kambario paėmė pagalvę, o iš spintos ištraukė minkštą šiltą antklodę. Grįžęs į kambarį rado Eriką susirangiusią ant sofos, įbedusią žvilgsnį į židinyje šokančias liepsnas.

      – Man vis magėjo paklausti, kodėl tu neturi tarno, – pasidomėjo ji.

      – Privatumo sumetimais, – atsakė Genonas. – Šis butas yra viena iš kelių vietų, kur panorėjęs galiu pabūti visiškai vienas. Kol būnu darbe, ateina samdoma moteris ir sutvarko namus.

      – Vaiduokliška pagalba, – švelniai šyptelėjo Erika.

      – Taip, bet algą jai moku tikrai ne vaiduoklišką, – ramiai atsakė Genonas. Jis pastebėjo, kad Erika surimtėjo ir susimąstė. – Apie ką galvoji?

      – Šiaip įdomu.

      – Kas įdomu? – neatlyžo Genonas, prisėdęs šalia jos ant sofos.

      – Sakei,