Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson
turėtų klykdama sprukti į savo šaltą tamsų butą. „Dabar, – įsakė ji savo kojoms. – Bėgam.“
Bet kojos nė nekrustelėjo.
SEPTINTAS SKYRIUS
Genonas Erikos akyse įžvelgė viduje vykstančią kovą ir susiėmė, kad neištižtų. Jį kerėjo tos spindinčios akys, kuriose atsispindėjo slapčiausi jausmai. Nujautė, kad panorėjęs galėtų perskaityti ją kaip knygą – knygą, kurią mielai skaitytų vis iš naujo.
Jų išsiskyrimas buvo neišvengiamas. Erikai perėjus į „Namų stilių“, Genonui beveik pavyko išmesti ją iš galvos. Jis niekada nesuabejojo dėl savo sprendimo. Išsiskyrimas buvo teisingiausias žingsnis jiems abiem. Kita vertus, kai senelis per Naujųjų metų vakarėlį paskelbė varžybas dėl generalinio direktoriaus posto, jam prieš akis bemat išniro Erikos veidas. Profesijos srityje Erika pasižymėjo energija ir sugebėjimu į viską pažvelgti žmoniškumo aspektu. Patį Genoną ji veikdavo dvejopai: ir ramindavo, ir skatindavo – kaip jokia kita moteris.
– Jei nevažiuosi su manimi, – Genonas delnu švelniai nubraukė sniegą nuo jos plaukų, – pamanysiu, kad neįstengi man atsispirti.
Erika rūsčiai dėbtelėjo į jį:
– Tik apie save ir galvoji. Nors esi labai pinigingas ir pernelyg gražus, vis dėlto nesi kaip dovanėlė.
– Ko gi manyje galima nemėgti? – paerzino ją Genonas.
Erika surimtėjo.
– Ateina toks laikas, kai į meilę turi atsakyti meile, antraip ji išgaruos.
Genonas pasijuto it gavęs smūgį į paširdžius.
– Bet galbūt tiesiog dar nesutikai savo moters, – nusišypsojo Erika. – Gerai, važiuosiu pas tave, bet pirmiausia reikia pasiimti keletą daiktų.
– Eisi į vidų, juk ten tamsu?
– Ne pirmas kartas, – atsakė ji ir atrakino duris. – Tikriausiai ir ne paskutinis.
– Luktelk minutėlę, – paprašė Genonas ir atsigręžė į vairuotoją: – Gal galėtum atnešti žibintuvėlį iš mašinos?
Netrukus Karlas atnešė, ko paprašytas, ir Genonas pasiūlė:
– Jei nori, apvažiuok aplink kvartalą, kad policija nesikabinėtų. Mes būsime pasirengę už poros minučių.
– Mes? – Erika nustebo. – Tikrai nori užeiti?
– Senokai pas tave buvau. Noriu pažiūrėti, kas pasikeitė.
– Neblogai įsitaisiau, – atsakė Erika ir automatiškai spustelėjo šviestos mygtuką, bet šviesa neįsižiebė. – Padėjo vienas dekoratorius, bendradarbiavęs su „Namų stiliumi“. Bet tu nepamatysi viso vaizdo – per tamsu.
– Nieko tokio. Tiesą sakant, norėjau tik prisiminti tą kvapą, – atsakė Genonas ir įkvėpė sumišusio persikų, vanilės ir sausainių aromato.
Jis pajuto įbestą Erikos žvilgsnį.
– Kvapą?
– Man visada patikdavo tavo namų kvapas. Kartais čia kvepėdavo obuoliais su cinamonu, kartais – egzotiškais vaisiais. Man visada kildavo noras užeiti į vidų ir pabūti nors valandėlę.
– Bet ne per ilgai, – vos girdimai sumurmėjo Erika. – Tai dėl žvakių. Ir tavo namai gali pakvipti nuostabiausiais aromatais, jei jas uždegsi.
Genonui nespėjus paprieštarauti, šeimininkė nuskubėjo į virtuvę. „Tarsi ji būtų iš kačių giminės, – nusistebėjo vyras, – nes tik jos taip puikiai mato tamsoje.“
– Arba jei esi baisiai turtingas, gali kam nors sumokėti, kad pasirūpintų gardžiai iškvepinti tavo namus, – išbėrė Erika, kuisdamasi spintoje. – Gal galėtum truputėlį pašviesti?
Genonas nukreipė žibintuvėlį į spintą ir stebėjo, kaip ji nuo vienos lentynos paėmė kakavos, dar kažkokią dėžutę, o nuo viršutinės – butelį likerio.
– Mes juk užėjome kakavos.
– Ir „Godiva“ likerio, – pridūrė Erika. – Taip pat reikia pasiimti keletą obuolių ir keletą tualetinių reikmenų. Jei neklystu, tavo namuose nėra nieko valgomo.
– Aš ten retai būnu, todėl maistas sugenda. Bet mano baras pilnas gėrimų.
– Galvą dedu, „Godiva“ likerio ten nėra, – atšovė Erika ir patraukė tolyn.
Ji teisi. „Godiva“ likerio jis neturėjo.
– Moteriškas likeris, – iš koridoriaus galo šūktelėjo Erika, užbėgdama jaunajam Eliotui už akių.
Jis išgirdo, kaip vonioje kažkas bumptelėjo.
– Oi, pašviesk!
Nuskubėjęs į vonią Genonas rado Eriką parpuolusią ant kelių ir ieškančią dantų šepetuko. Ji žvilgterėjo į jį ir šyptelėjo.
– Būtiniausias daiktas.
Moteris atsistojo, viena ranka spausdama prie savęs glėbį daiktų, o kita siektelėjo žibintuvėlio.
– Norėčiau trumpam pasiskolinti. Palauk čia.
– Kodėl negaliu eiti kartu?
– Todėl, – atkirto Erika ir ištraukė žibintuvėlį iš Genono rankos, palikdama jį stovėti tamsoje.
– Ieškai seksualių apatinių, kad mane nustebintum?
– Ne, – atsiliepė Erika ir po minutėlės koridoriaus gale sušvytravo žibintuvėlio šviesa. Ji grįžo tempdama krepšį ir persimetusi per petį rankinę. – Aš pasiruošusi.
Genonui pasidarė smalsu, kas krepšyje. Dieve brangus, šalia šios moters jam parūpdavo visokiausios smulkmenos. Perėmė iš jos žibintuvėlį ir pašvietė kelią iki durų.
– Jei atsidurtum negyvenamoje saloje, kokius penkis daiktus norėtum turėti su savimi?
– Mobilų telefoną.
– Na, nebent jo signalas perduodamas satelitu.
– Kaip tavojo, – pasakė Erika.
Genonas staiga atsigręžė ir ji įsirėmė į jo krūtinę.
– Šaipaisi iš mano turto?
Erika pažvelgė jam į akis. Tamsoje Genonui pasirodė, kad jos akyse tvykstelėjo žiburėliai.
– Taip.
Jis pajuto įsiplieskiant viduje nevaldomą liepsną ir nė neketino jos malšinti. Perbraukė Erikos plaukus, delnu suėmęs smakrą kilsterėjo jį ir tvirtai prisispaudė prie jos lūpų.
Švelnus jos kvėptelėjimas dar labiau pakurstė aistrą. Genonas lūpomis skanavo jos jaudulį, atkakliai ieškojo tarpelio tarp jos lūpų, kol šios prasivėrė ir jo liežuvis įslydo gilyn. Erikos lūpos apglėbė jo liežuvį taip, kaip jos lytis apglėbdavo jo vyriškumą. Genonas pajuto stiprėjančią erekciją; galva svaigo nuo geismo paskanauti daugiau, pajausti ją nuogą po savimi, sudrėkusią, įkaitusią ir nekantraujančią…
Pajuto, kaip Erika atplėšė savo lūpas nuo jo, pasukdama galvą į šoną.
– Oho… – sušnabždėjo ji, nelygiai kvėpuodama. – Kiek pamenu, sakei, kad turėsiu maldauti.
Genonas prisivertė užgniaužti geidulingas mintis.
– O ką, nemaldavai? Galiu prisiekti, kad išgirdau tave prašant. Kita vertus, net jei nieko nesakei, savo pažado nesulaužiau, – tęsė jis, jausdamas tarp jų augančią keistą įtampą. Ore tvyrojo geismo nuojauta ir kažkas gilesnio;