Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson
vaikų.
– Taip.
– Bet visą laiką atidėlioji, – pridūrė motina.
– Mama… – dukros balse nuskambėjo perspėjimas.
Mama atsiduso.
– Gerai jau, gerai. Du pasimatymai su dviem vyriškiais kitą savaitę. Melsiuosi, kad tau pasisektų.
Erika atlyžo. Mama ją myli, tiesiog retkarčiais per daug kišasi į jos gyvenimą.
– Myliu tave. Sėkmės rytoj vakare.
Padėjusi ragelį nusišypsojo – prieš akis iškilo tėvų namai Indianoje; juos paliko, kai įstojo į koledžą šalies rytuose. Vaikystės miestelis jai atrodė apsnūdęs, jo gyvenimo ritmas pernelyg lėtas: mergina troško daugiau jaudulio, veiksmo ir iššūkių. Prisiminė naminio riebaus, bet labai gardaus maisto kvapą, kuris visada ją pasitikdavo sugrįžus, o išlydėdavo šokoladinių sausainių aromatas. Atsiminė, kaip lietingomis dienomis kartu su mama užsiiminėdavo rankdarbiais, begalę vakarų, kai mama padėdavo ruošti namų darbus. Tėtis išmokė žaisti krepšinį ir nesibaiminti savo ūgio, o jį išnaudoti.
Be jokios abejonės, jos tėvai – patys šauniausi pasaulyje. Kita vertus, Erika visada žinojo, kad norėdama ko nors pasiekti turės palikti gimtuosius namus. Savo laimėjimais ji tikrai galėjo didžiuotis – bent jau darbo srityje. Pasąmonėje jau seniai buvo užsibrėžusi baigti mokslus, rasti gerą darbą, kur galima būtų kopti po truputį aukštyn karjeros laiptais, o tarp mokslų ir darbų susirasti vyrą ir pagimdyti vaiką.
Erika visada norėjo kūdikio – mintys apie tai aplankydavo ją jau koledže, bet buvo tvirtai nusprendusi, kad pirmiausia reikia rasti gerą darbą, tada jau vedybos ir vaikai… Gyvenime turi būti tam tikra tvarka, sakydavo sau. Tačiau dažnai lietingomis dienomis ją užplūsdavo noras sėdėti ir knebinėti rankdarbius su savo vaiku, rūpintis mažu žmogučiu, jį mylėti ir padėti jam užaugti geru žmogumi.
Erikos darbas buvo įdomus ir teikė pasitenkinimą, bet viena jos dalis taip ir liko užgniaužta. Dalis, kuri ilgėjosi to, ko darbas negalėjo suteikti. Moteris atsimerkė ir iš medinės dėžutės, kurioje laikydavo paštą, pasiėmė popieriaus lapą. Dar kartą peržiūrėjo medicininę pažymą ir atsiduso. Endometriozė[3]. Štai kodėl ją užklupdavo baisūs spazmai; štai kodėl jos vaisingumas menko su kiekviena diena; štai kodėl ji ryžtųsi susilaukti vaiko, neturėdama vyro.
ANTRAS SKYRIUS
Lygiai pusę penkių vakaro Erika išgirdo beldimą į kabineto duris. Širdis apmirė, bet ji pasistengė susivaldyti. Šįkart buvo pasirengusi – batai nesimėtė po stalu, atvirkščiai, ji avėjo aukštakulnius batelius, dar labiau pabrėžiančius ir taip nemenką jos ūgį, vilkėjo juodą kostiumėlį ir sniego baltumo palaidinę.
Nužingsniavo prie durų ir atvėrusi jas išvydo Genoną, besirengiantį belstis dar kartą. Po galais, jis vis tiek gerokai aukštesnis. Kad jų akys atsidurtų tame pačiame lygyje, Erikai reikėtų prisitvirtinti kojūkus. Juodos vilnos kostiumas su vos įžiūrimais mėlynais dryžiais gulėjo ant jo kaip nulietas. Žinoma, kad visos moterys jam įkandin aikčioja iš susižavėjimo, įsivaizdavo, kaip, jam praėjus pro šalį, iš alpstančių gerbėjų lieka tik šlapia vieta.
Vyriškis tarpduryje nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir įsmeigė į ją savo žalias akis, stengdamasis išskaityti atsakymą. Panorėjęs Genonas visada galėdavo nuspėti Erikos mintis. „Geriau nesuteikti jam šios galimybės“, – pamanė ji.
– Užeik, – pakvietė ir sugrįžusi atsistojo už darbo stalo. Dėkui Dievui, kad juos skiria didelė medinė plokštuma. Tą akimirką ji geidavo, kad stalas būtų dar didesnis, maždaug laivo dydžio. – Kaip sekasi?
– Puikiai, o tau? – atsiliepė Genonas, perimdamas aplanką su dokumentais iš vienos rankos į kitą.
– Ačiū, gerai, – mandagumo frazėmis jau apsikeista. – Apgalvojau tavo pasiūlymą. Man patiko „Pulse“. Tai buvo kupinas iššūkių, kūrybingiausias mano dirbtas darbas, mėgau jo tempą. Patiko dirbti su tokiais protingais žmonėmis, – Erika atsikvėpė ir priminė sau, kad taip elgiasi savo pačios labui. – Bet čia man labai patinka ir puikiai sekasi, be to, tarp manęs ir darbuotojų užsimezgė šilti santykiai. Man prie širdies čia tvyranti jauki atmosfera.
Genonas nepratarė nė žodžio. Na štai, jis privers ją garsiai ištarti tuos žodžius. Daug mieliau būtų nusiuntusi atsakymą elektroniniu paštu arba faksu.
– Tad labai ačiū už nuostabų pasiūlymą. Nors jis ir labai gundantis, aš atsisakau.
Genonas pervėrė Eriką ilgu žvilgsniu ir linktelėjo. Priėjo arčiau stalo ir pakėlė jos apypilnį puodelį.
– Darbas „Namų stiliuje“ yra kaip kakava su zefyriukais: skanu ir jokių netikėtumų. Retkarčiais susiduri su iššūkiais – tenka pasirinkti: rašyti apie siuvinėjimą ar mezgimą, surasti naujų rankdarbių Valentino dienai ar pateikti patarimų dėl pavasariško interjero.
Erika pasiruošė gintis.
– Tu teisus. Zefyriniai kiškučiai kakavoje nepakeis pasaulio, bet gali padaryti jį šiek tiek gražesnį ir jaukesnį.
– Ir sakau, kad šis darbas – kaip puodelis karštos kakavos. Bėda ta, Erika, kad „Pulse“ tu paragavai geriausio pasaulyje viskio. Pajutai, ką reiškia eiti į darbą ir žinoti, kad gausi gerą porciją adrenalino; kad tavo pasirinkta tema ir tai, kaip ją perteiksi, gali sudrebinti pasaulį. Kakavos ir pūkuotų šlepečių gerbėjos viduje slepiasi kovotoja dėl teisybės. Prieštarauk kiek nori, bet abu žinome, kad tai tiesa.
Pajutusi iššūkį jo žvilgsnyje Erika susierzino, kad Genonas pažįsta ją kaip nuluptą, o metė be jokių skrupulų. Kita vertus, nenorėjo išsiduoti, kad negrįš į „Pulsą“ būtent dėl šios priežasties.
– Noriu, kad dar pagalvotum, – paprašė Genonas.
Erika nurijo atodūsį. Jai reikėjo gerokai pasistengti, kad galėtų išspausti:
– Labai gerai viską apgalvojau ir atsakymo nekeisiu.
Genonas vos regimai šyptelėjo – Erika ne kartą matė šią išraišką. Ji reiškė, kad Genonas pasiruošęs kautis ir nusiteikęs laimėti. Nuo šios šypsenos širdis atsidūrė kulnuose.
– Negaliu priimti tokio atsakymo. Noriu, kad pagalvotum dar kartą. To paties nori ir mano tėvas.
„Nuostabu, – Erika nusišaipė mintyse, – jau du Eliotai prieš mane vieną.“
– Man labai patinka čia.
– Mes pasistengsime, kad tau labai patiktų dirbti ir „Pulse“, – Genonas paklojo ant stalo ir atvertė aplanką, kurį laikė rankoje. – Norėtum šitos temos?
Iš nuotraukų žvelgiančios kūdikių akys Erikai atėmė žadą. Pasilenkusi perskaitė antraštę „Kuriame tobulą kūdikį: naujasis genetinių manipuliacijų pasaulis“ ir pažvelgė į Genoną.
Jis nusišypsojo.
– Nujaučiau, kad tau bus įdomu. Tau patinka temos apie žmones ir mokslą. Siūlau pagrindinę temą pirmajame puslapyje, būtent tokie straipsniai skina apdovanojimus. Sudrebink pasaulį.
Žvelgdama į žavingų kūdikių nuotraukas Erika sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą. Ar Genonas žinojo, kad ji trokšta kūdikio? Iš kur galėtų žinoti? Draugaudami juodu to neaptarinėjo.
Ji įkvėpė ir išspaudė šypseną.
– Labai vilioja, bet jau pasakiau atsakymą.
Vyriškis akimirksnį patylėjo, lyg būtų nustebęs.
– Gerai. Bet gal galėtum peržvelgti šią
Gimdos gleivinės išvešėjimas