Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson

      Erika atėjo į „Pulso“ posėdžių salę keliomis minutėmis anksčiau negu buvo sutarta. Ant didelio medinio stalo jau garavo patiekalai, užsakyti iš netoliese esančios puikios užkandinės.

      – Gerai parinkai maistą, Lena, – Erika pagyrė Genono sekretorę.

      Lena, jauna dvynukų mama, visa nušvito.

      – Kai Genonas pasakė, kad jūs dalyvausite, pati pasirūpinau maistu: užsakiau sumuštinių su vištienos salotomis, aštrios daržovių sriubos, vaisių ir citrininio pyrago.

      – Tokią moterį galima įsimylėti. Ar nenorėtumėte pereiti dirbti pas mane? – pajuokavo Erika. – Man daug lengviau įtikti nei jam. Be to, aš nerėkauju.

      – Kas sakė, kad aš rėkauju? – paklausė pro duris įžengęs Genonas.

      Erika susigūžė, pričiupta bekalbanti apie jį, o į kraują plūstelėjo adrenalinas. Genono balsas visada taip ją veikė – vos išgirdus jį širdis imdavo plakti it pašėlusi, o hormonai įsisiautėdavo lyg paauglystėje. Akivaizdu, kad reikia pasistengti apmalšinti kūno reakciją į šį vyruką.

      – Būk gera, padaryk man kavos, – Erika sušnabždėjo Lenai ir pasisuko į Genoną. – Labas rytas. Tavo sekretorė parūpino gardžių patiekalų.

      Po vakarykščio vakaro Erikai ypač sunku buvo pakelti žudikiškų airiškų akių žvilgsnį. Ir kodėl ji kaskart nustemba pamačiusi, kokie platūs Genono pečiai?

      Šis žvilgterėjo į stalą ir vėl įbedė akis į ją.

      – Taip. Kai pasakiau, kad ir tu dalyvausi susitikime, ji nusprendė atsisakyti greito maisto.

      – Telaimina tave Viešpats, Lena, – padėkojo Erika ir paėmė jai ištiestą karštos kavos puodelį.

      – Ar tik nebandei jos persivilioti pas save?

      – Tiesiog informavau apie pasirinkimo galimybę, – nusišypsojo Erika.

      – Kas sakė, kad aš rėkauju?

      – Visi taip sako, – nė nemirktelėjusi atrėžė moteris.

      Genonas dirstelėjo į jos puodelį:

      – Juoda kava?

      Erika linktelėjo ir gurkštelėjo kavos.

      – Mhm… Geri juodą kavą, vėlavai į darbą… Ar tik neužsibuvai vakar bare?

      – Ne, – ji nemelavo. Padauginusi kokteilių anksti grįžo namo ir iškart griuvo į lovą.

      – Linksminaisi su nepakeičiamomis draugėmis? – pasišaipė Genonas, turėdamas omenyje Džesiką ir Polą.

      Kol juodu draugavo, Erika nuo jo nieko neslėpė, bet dabar pyktelėjo, kad Genonas tai priminė.

      – Tiesą sakant, taip. Kaip laikosi tavo šeima? – nusprendė atsilyginti tuo pačiu.

      Jis nutilo ir palingavo galvą.

      – Kaip visada.

      – Sunku pasakyti mažiau, – ji įdėmiai pažvelgė į Genoną.

      Vyriškis pasilenkė prie Erikos ir jos širdis vos neiššoko iš krūtinės.

      – Sužinosi daugiau, jei grįši į „Pulsą“, – tyliai pratarė, nes į salę įėjo dar keturi žmonės.

      Maiklas Eliotas, vyriausiasis „Pulso“ redaktorius, Genono tėvas, ištiesė Erikai ranką.

      – Džiaugiuosi, kad grįžai, mums tavęs trūko.

      – Ir man malonu jus matyti, pone Eliotai, – atsakė Erika, spausdama ištiestą ranką.

      – Erika, kaip smagu, kad grįžai! – džiausgsmingai pasisveikino Džimas Henslis, vyriausiasis straipsnių skyriaus redaktorius, įžengęs į salę kartu su kitais direktoriais.

      – Malonu tave čia matyti, – pasisveikino Barbas.

      Hovardas parodė jai iškeltą nykštį.

      Eriką pamalonino šiltas sutikimas. Prieš pradėdamas susirinkimą Maiklas palaukė kelias minutes, kol Lena visiems išnešiojo kavą ir vandenį.

      – Imkimės darbo. Genonai, tu pirmas.

      – Norėčiau pradėti nuo straipsnio apie kūdikius, nes Erika perspėjo turėsianti išeiti anksčiau. Erika, ką tu apie jį manai?

      – Siūlau pristatyti skaitytojams kelias nuomones, pavyzdžiui, pakalbinti mokslininką ir porą, pasirinkusią kūdikio lytį. Reiktų paaiškinti visą metodiką ir kiek tai kainuoja. Taip pat porą, kuri persigalvojo dėl lyties parinkimo metodo taikymo. Būtų įdomu sužinoti, katra lytis tarp tėvų populiaresnė, be to, galima būtų įterpti liaudies išminties, kaip galima nulemti būsimo vaiko lytį, ir pažiūrėti, ar tokie patarimai

      veiksmingi.

      – Man patinka, – ištarė Maiklas Eliotas. – Straipsnį parašysi tu.

      Erika žioptelėjo iš nuostabos.

      – Nesupratau?

      – Jei jau grįžti į „Pulsą“, – tęsė Genono tėvas, – pradėk nuo šito straipsnio. Tai bus žurnalo tema, o straipsnis neabejotinai pretenduos į rimtus apdovanojimus. Geriau už tave niekas su juo nesusidoros.

      Erika klausiamai dėbtelėjo į Genoną.

      – Visiškai sutinku, – pritarė šis. – Pažįstu vieną mokslininką, bet tu tikriausiai turi savų ryšių. Moki rasti tinkamiausių žmonių ir pacituoti reikiamas vietas.

      – Klausykite, – įsiterpė Barbas, – jei ir toliau liaupsinsite Eriką kaip stebuklą, visi kiti pasijusime eiliniais rašeivomis.

      – Argi ji ne stebuklas? – dėdamasis rimtu paklausė Hovardas.

      Erika dirstelėjo į Genoną ir ją persmelkė įtarimas: šis susitikimas buvo gerokai laisvesnis ir šiltesnis nei tie, kuriuose teko dalyvauti dirbant „Pulse“. Be to, Maiklas Eliotas paprastai nežarstydavo komplimentų kaip šiandien. Jei Genonas priprašė tėvą ir tris pagrindinius „Pulso“ vadovus padėti parsivilioti ją atgal į komandą, matyt, nutiko kažkas, ko ji dar nežino. Kažkas nepaprasto.

      – Kolegos, jūs man pernelyg geri, – tarė Erika ir žvilgterėjo į laikrodį. – Metas grįžti į „Namų stiliaus“ pasaulį. Buvo malonu vėl su jumis susitikti.

      Genonas atsistojo.

      – Noriu dar keliais žodeliais persimesti su Erika. Pradėkite be manęs, gerai?

      – Žinoma, – atsakė tėvas. – Tik neužtruk.

      – Nepamirškite