Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop
nuslydo žemyn jos liaunu liemeniu, paskui dar truputį žemiau, žaisdama švelniu linkiu. Suvokęs, ką darąs, Brajenas staiga suakmenėjo – juk jis ketino paglostyti Liusės užpakaliuką! Atsipeikėjęs vyras šiaip taip atsiplėšė nuo jos.
Ji pakėlė į Brajeną savo žvilgančias žalias akis, dar drėgnas nuo ašarų, rausvos lūpos buvo pravertos. Tas žvilgsnis, kupinas begalinio pasitikėjimo, visiškai jį nuginklavo.
Niekas niekada į jį taip nežvelgė. Nespėjęs nė susivokti Brajenas palenkė galvą ir pabučiavo drėgnas, rausvas Liusės lūpas.
Jos buvo švelnios it rožės žiedlapiai ir tokios atviros it išsiskleidęs žiedas. Brajeno siela ištirpo ir susiliejo su Liusės, jų širdys ėmė plakti vienu ritmu ir pagaliau ribos išnyko – buvo nebeaišku, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.
Liusė traukė jį jau seniai, nuo pirmos akimirkos, ir Brajeno kūnas atgijo tokiu geiduliu, kad net gėlė.
Jos lūpos švelniai dvelkė vynu, jis norėjo jos daugiau, liežuvis slydo giliau. Liusė pasidavė nė nedvejodama. Jos pasitikėjimas vėl pribloškė Brajeną.
Ir padėjo jam atsitokėti. Jis negali pasinaudoti padėtimi. Juk pats įtraukė Liusę į šią sumaištį ir pažadėjo ja pasirūpinti. Ji visiškai priklauso nuo jo, jis teikia maistą, drabužius, pastogę. Pasinaudoti savo padėtimi būtų nesąžininga.
Brajenas atsitraukė, suėmė Liusę už nuogų rankų ir atstūmė nutraukdamas bučinį.
– Neturėtume to daryti.
Jis kelis kartus sumirksėjo ir jis pagalvojo, ar jam tik pasirodė skausmas jos žvilgsnyje. Bet po akimirkos ji jau šelmiškai šypsojosi.
– Kodėl ne? Juk turime atrodyti kaip įsimylėjėliai. Aš tik vaidinu savo vaidmenį.
– Brangute, jeigu tai buvo vaidyba – nusipelnei Akademijos apdovanojimo.[11]
– Esu talentinga, – pripažino Liusė, palikdama jam nuspręsti, ką ji tuo norėjo pasakyti. Talentinga aktorė? Ar kita prasme?
Kai juodu pasuko link laiptų, Liusė įžūliai uždėjo ranką jam ant užpakalio ir spustelėjo:
– Labai talentinga.
Vadinasi, nėra jokios dviprasmybės. Ji aiškiai leido suprasti, kad mielai pasimylėtų su juo.
Deja, šio pasiūlymo jam teks atsisakyti. Ir visai ne todėl, kad negalėtų to įsivaizduoti – atvirkščiai, apie nieką kitą negalėjo galvoti valgydamas desertą ir gerdamas kavą, atsisveikindamas su šeima, pasižadėdamas atsargiai vairuoti ir važiuodamas namo.
Jautėsi lyg šešiolikmetis per pirmąjį pasimatymą – deja, greičiausiai ir šansų turėjo tiek pat. Kaskart pažvelgęs į Liusę, vėjyje besiplaikstančius jos plaukus, nuo gardaus maisto, vyno ir nuovargio apsiblaususias akis, jis troško išsinerti iš odos.
Palydėjo ją iki lifto saugodamasis, kad neprisiliestų.
– Grįšiu po kelių minučių, – tarė jis. – Reikia pažiūrėti, kaip sekasi restorane.
Liusė žvilgtelėjo į laikrodį.
– Argi restoranas dar neuždarytas?
– Ak taip, teisybė. Patikrinsiu, ar viskas paruošta rytojui.
Kvailas pretekstas, juk Liusė gerai žino, kad Stašas puikiausiai susidoroja su kasdieniais restorano reikalais. Bet Brajenas nieko kito nesugalvojo. Jis negalėjo kartu su Liuse grįžti į namus, kol nenuslopino įsisiautėjusio geismo. Tokios būsenos kaip dabar jautėsi nepajėgus jai atsispirti, užtektų menkiausios užuominos, ir prarastų savitvardą. Negalėdamas nuspėti, kokios mintys sukasi Liusės galvoje, Brajenas nusprendė, kad bus geriau, jei laikysis atokiau nuo jos.
– Na, viskas aišku. Tai tikriausiai pasimatysime rytoj.
– Taip, rytoj. Tiesa, Liuse, šįvakar buvai nuostabi. Turiu omenyje, puikiai vaidinai Lindsę. Esu įsitikinęs, kad mano šeimai nekilo jokių įtarimų.
– Na, aš nesu tokia užtikrinta, bet ačiū.
Brajenas ištarė slaptažodį, kad liftas imtų kilti į viršų, greitai išlipo ir durys užsivėrė.
Atsirakinęs duris jis įėjo į tamsų restoraną. Reikia kaip nors sudeginti energijos perteklių. Gal pavyks gerai paplušėjus virtuvėje? Šokoladas ir burbonas – tinkamiausias sekso pakaitalas, geresnė mintis nešovė jam į galvą.
Meivė įskiepijo jam meilę geram maistui. Vaikystėje, kai jo pusbroliai ir pusseserės siausdavo kieme, o jis dėl širdies ydos negalėdavo lakstyti su jais, Meivė išsitraukdavo iš savo dėžučių ar kulinarijos knygų kokį receptą, ir juodu imdavosi darbo. Todėl svaigus mielių, šokolado ir kepintų migdolų kvapas jam siejosi su laimingomis vaikystės dienomis, ir dabar, kai būdavo įsitempęs ar reikėdavo ką nors nuspręsti, jis skubėdavo į virtuvę ir ten nusiramindavo.
Brajenas sumanė sukurti naują desertą ir rimtai pagalvoti apie Mirtiną ginklą. Kas jam nutiko? Reikia tą vyrą išgelbėti, o jeigu jis negyvas, sužinoti, kas nužudė. Gal vis dėlto jis yra jų ieškomas išdavikas? Tada būtina jį išvilkti į dienos šviesą ir perduoti teisingumui.
Bet į mintis vis brovėsi prisiminimai apie Liusę. Matė ją stovinčią ant jūros kranto, vėjas taršė plaukus ir plaikstė drabužius. Kokia tvirta atrodė jos laikysena, bet žvilgsnis sutrikęs. Šiaip ar taip, Liusė sumani ir drąsi.
Netrukus ant viryklės jau kaito trijų rūšių padažai ir Brajenas griebėsi virtuvinio plaktuvo grietinėlei. Apelsininis biskvitas jau kepė orkaitėje. Ne koks lengvutis burnoje tirpstantis desertas, o skalsus ir riebus. Brajenas nenutuokė, kas iš viso to išeis, bet ketino pats viską suvalgyti – pasisotins ir persisotins, kad nebegalėtų nė pagalvoti apie mylėjimąsi su Liuse. Tik tada galės sugrįžti į
butą.
Apsivilkusi vėl naujais naktiniais marškiniais Liusė gulėjo lovoje ir bandė užmigti. Bet miegas neėmė – mintys sukosi apie bučinį paplūdimyje.
Tai nebuvo vaidyba – nei ji, nei Brajenas nevaidino. Liusė pajuto gryniausią aistrą bučinyje, aštrią it ašmenys ir stiprią it potvynis. Jos kūnas troško atsakyti tuo pačiu – ir taip stipriai, kad neįmanoma savęs apgauti. Iki vakaro pabaigos Potvyniuose ji skrajojo, visiškai nekreipdama dėmesio į Eliotų barnius ir nesijaudindama dėl Lindsės Morgan. Liusė puikiai vaidino savo vaidmenį. Tikrai puikiai, užtenka prisiminti, kas nutiko tarp jųdviejų su Brajenu.
Vienintelis neatsakytas klausimas – ar jie pasiduos siautėjančioms aistroms?
Liusė troško pasiduoti, aiškiai parodė Brajenui, kad neprieštarautų, bet niekaip nenutuokė, ko nori jis. Pakeliui namo tas vyras neištarė nė žodžio.
Ir dabar, klausydamasi šalia lovos minutes skaičiuojančio laikrodžio, ji vis aiškiau ėmė suprasti, kad jis neateis pas ją. Aišku, specialiai negrįžta, nes nori išvengti nejaukios ceremonijos, kai reikia palinkėti labos nakties.
Pasimylėjęs su ja Brajenas peržengtų etikos rėmus. Liusė gerbė jo nuostatą nepainioti darbo ir asmeninių santykių.
Tik ar dažnai žmonės taip traukia vienas kitą kaip juodu su Brajenu? Nejaugi galima taip paprastai ignoruoti tokius jausmus?
Liusė negalėjo.
Po geros valandos mergina pradėjo nejuokais nerimauti. Kur jis taip ilgai užtruko? Kokie neatidėliotini reikalai taip ilgai laiko restorane? O gal jam kas bloga nutiko?
Nebegalėdama ilgiau ištverti Liusė šoko iš lovos, užsitempė kelnes ir marškinėlius. Tokiais drabužiais tikrai nesugundysi, bet ne tai dabar buvo jos galvoje. Užsidėjusi ant nosies akinius – naujus, stilingus, kuriuos Brajenas įkalbėjo nusipirkti drauge su kontaktiniais lęšiais – ji nuskubėjo prie lifto.
Išeiti
Amerikos kino akademijos apdovanojimai – Oskarai (vert.).