Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop
siaubingai įtūžo ant to bejausmio šunsnukio.
– Jeigu kada nors sutiksiu tą bjaurybę, perplėšiu jam gerklę, – pareiškė. – Bet juk tu…
O gal vis dėlto ji pakluso? Regis, dabar neturi vaiko.
– Ne, nėštumo aš nenutraukiau. Pasakiau Kruzui, kad jis gyvulys, o kūdikį aš gimdysiu. Jis pagrasino neigsiąs, kad vaikas jo, ir visiems sakysiąs, jog esu kekšė ir miegojau su visais.
Įtūžis jau veržėsi Brajenui per ausis.
– DNR tyrimas būtų įrodęs…
– Nenorėjau, kad tas žmogus būtų pripažintas mano vaiko tėvu. Tik ne po to, kaip pasielgė. Jis suprato, jog galėčiau įrodyti tėvystę, todėl siūlė pinigų, kad dingčiau. Bet aš jų nepaėmiau. Tiesiog išvažiavau.
– Kas nutiko vėliau? – paklausė Brajenas, nors atsakymą nujautė.
– Grįžau namo, į fermą. Žinoma, mano tėvams tai buvo baisus smūgis. Jie vis tempė mane į bažnyčią ir meldėsi už mane. Bet juk buvau jų dukra ir galiausiai man atleido. O tada netekau kūdikio.
– Ak, Liuse, labai tave užjaučiu.
– Keisčiausia, kad labai troškau tos mergytės. Kai jos netekau, visi kalbėjo, kad tai tikras išsigelbėjimas, bet man atrodė kitaip – jaučiausi kalta ir žiauriausiai nubausta. Reikėjo klausyti tėvų ir nesielgti kaip laukinei. Rizikuoti savo sveikata – viena, bet dėl mano neatsakingų siautėjimų nukentėjo mažutis žmogutis, o tai jau visai kas kita. Tai privertė mane atsikvošėti. Pasižadėjau daugiau niekada niekuo nerizikuoti – dirbti darbą, kurį man parūpino dėdė, nusižeminti ir neatkreipti į save jokio dėmesio.
– O spiralė?
– Aš silpna, – paaiškino Liusė. – Gal ir neieškosiu bėdų, bet juk jos pačios gali mane susirasti. Dėl viso pikto norėjau būti pasirengusi. Negalėjau rizikuoti dar kartą netyčia pastoti. Ir neklydau. Bėdos pačios susirado mane. Kaip matai, aš negaliu atsispirti gundymams, tą šiąnakt ir pademonstravau.
– Tu nesi silpna, – paprieštaravo Brajenas. – Atvirkščiai, nesu sutikęs už tave stipresnės moters. Suklydai – įsimylėjai netinkamą žmogų, ir tik tiek. Taip dažnai nutinka.
– O kas gali garantuoti, kad man ir vėl nenutiks?
Brajenas gerai suprato, ką Liusė turi galvoje. Jis – netinkamas jai vyras. Ir vėl ji prastai pasirinko.
– Niekada nebandyčiau išsiginti savo vaiko, – pareiškė jis.
– Žinau. Tu visai kitoks nei Kruzas. Jis buvo savimyla, tarsi išlepintas vaikas. O tu atsakingas ir subrendęs vyras.
– Ir taip kalbi po visko, ką šiąnakt iškrėtėme? – Brajenas vos nenuraudo prisiminęs, ką juodu išdirbinėjo virtuvėje.
– Taip, žinoma. Žinau, kad iškilus pavojui nedvejodamas mane gintum. Bet taip pat suprantu, kad nenorėtum kūdikio. Laimei, dėl to galime nesijaudinti.
Brajenas užgulė Liusę visu kūnu ir pabučiavo apimtas laukinio džiaugsmo. Ji apsisprendė ir prisiėmė atsakomybę už savo veiksmus.
Kaip būtų gerai, kad jis galėtų būti jai tinkamas vyras. Liusė verta nuoširdžios, besąlygiškos meilės. Žmogaus, kuris visada būtų šalia jos, o ne veržtųsi į pavojingas operacijas ir savaičių savaites nepraneštų nei kur yra, nei ką veikia. Vyro, kuris norėtų susilaukti su ja vaikų.
Taip, Liusė neklysta – jis negali turėti vaikų, nes negali vesti. Profesinė veikla blogai veiktų jo šeimos gyvenimą. Jis negali statyti į pavojų mylimų žmonių, versti juos nerimauti.
– Regis, nepasibjaurėjai manimi? – paklausė ji.
– Niekaip negalėčiau.
Atvirkščiai, po to, ką Liusė papasakojo, jis pajuto jai dar šiltesnius jausmus. Ji traukė Brajeną it narkotikas.
– Tai gerai, nes man patiko su tavimi mylėtis, – Liusė perbraukė pirštais jam per pilvą, krūtinę, palietė iškilusį randą ant krūtinkaulio.
– Paieškojusi rastum ir daugiau randų, – tarė Brajenas. – Vienas puikuojasi ant kojos, kitas – ant nugaros. Nesu labai gražus.
Liusė prunkštelėjo nesutikdama, tada perbraukė ranka jam per pilvą ir suėmė už stangrėjančio penio:
– Štai čia tikrasis grožis.
Brajenas sudejavo.
– Deja, tai laikina, – tarė ji.
– Bet gali trukti gana ilgai.
Liusė sukikeno:
– Ne apie tai, turiu galvoje mudu. Suprantu, kad neilgai būsime drauge, ir su tuo sutinku. Nenoriu, kad jaustumeisi blogai.
– Nesijaučiu blogai. Atvirkščiai, netgi labai gerai, o po akimirkos kitos pasijusiu it devintam danguj, – tarė Brajenas ir užgulė Liusę. Jis nenorėjo nei kalbėti, nei galvoti, kad kada nors ateis diena, kai jiedviem teks atsisveikinti.
Stovėdama po dušu didžiuliame Brajeno vonios kambaryje Liusė jautėsi švaresnės sielos ir kūno nei anksčiau. Džiaugėsi, kad nesusivaldė praėjusią naktį. Gal pasakojimas buvo detalesnis nei Brajenas tikėjosi, bet ji privalėjo viską papasakoti. Po persileidimo su niekuo nesikalbėjo apie Kruzą ir nėštumą. Tėvai troško, kad ji palaidotų praeitį ir pamirštų, kas nutiko. Ji negalėjo. Kad ir kaip siaubinga, Kruzas ir vaikelis buvo jos esybės dalis. Tik dabar ji gali visai kitaip pažvelgti į visa tai. Žinoma, buvo naivi ir suklydo. Bet nebuvo bloga.
Dėkui Brajenui, dabar ji laisva. Gali judėti į priekį, normaliai gyventi, pamiršusi liūdesį ir atgailą.
Brajenas pabarbeno į vonios duris.
– Išnaudosi visą karštą vandenį.
Jis sugrįžo panaikinęs restorane jų naktinių linksmybių pėdsakus.
– Tai ateik pas mane.
Nuo to vakaro, kai Skarlet ją gražino, Liusė dažnai fantazuodavo, kaip juodu su Brajenu mylisi šiame prabangiame duše, išklotame raudonomis plytelėmis.
– Na, dukart prašyti manęs nereikia.
Liusė jau manė nebegalėsianti mylėtis, nes skaudėjo visą kūną, bet jie ir vėl pasinėrė į glamones.
AŠTUNTAS SKYRIUS
Galvojant apie darbą Liusę užplūsdavo prieštaringi jausmai. Ji labai norėjo išspręsti rebusą, sužinoti, kas tas grobstytojas, įsitaisęs Alliance Trust, bet juo greičiau areštuos tą žmogų ir bylą perduos teismui, juo anksčiau juodu su Brajenu išsiskirs.
Vis dėlto pareiga nugalėjo ir ji kibo į darbą, bandydama nustatyti prisijungimų ir neteisėtų pervedimų laiką.
Iki pietų Liusė atmetė dar porą įtariamųjų. Artėjo prie tikslo – liko tik penki. Vienas iš jų – Omaras Kalifas, iš Irano kilęs paskolų administratorius. Omaras jai patiko. Jis buvo linksmas ir darbštus, būtų galėjęs ant blakstienų atsistoti, kad tik paskolos prašantis klientas liktų patenkintas. Turėjo mylimą žmoną ir porą vaikučių…
Na, bet čia jau Brajeno rūpestis. Jos užduotis – išspręsti rebusą.
Brajenas ketino sugrįžti tik vėlai vakare. Nepasakojo apie savo dienos planus, Liusė net nežinojo, ar jis mieste, ar išskrido kur nors – ten, kur jam gresia pavojus.
Ji bandė negalvoti apie tai. Stengėsi nesirūpinti ir gilintis į darbą. Bet vaizduotę turėjo lakią. Jeigu kas nors nutiktų Brajenui – kas bus su ja? O kaip jo šeima? Ar kas nors jiems pasakys, kad jis buvo slaptasis agentas ir žuvo gindamas tėvynę? Ar paprasčiausiai dings, o šeima kankinsis nieko nežinodama?
Ji