Burpavimas Dantų varlė. Fantazijos komedija. СтаВл Зосимов Премудрословски
sukasi aplink savo ašį ne tik iš tikrųjų po mūsų kojomis, bet ir praktiškai po kojomis. Ir jie yra greitesni, todėl jie apsivertė per fantazijų horizontą ir, atsistoję ant galiuko ir susiraukę kaklą, aš iškart juos radau…
– — Čia, Stasyan, apskritai, viskas … – su liūdesiu su ašara jos akyje Zeka baigė pasakojimą apie Galupijos problemą ir jų verslo kelionės tikslą. – Turime rasti tai, kas pakeičia maistą, pavyzdžiui, jūsų radiacija yra radioaktyvi.
– — Mdaaaa. – Stasyanas nupliko pliką galvą pliku sparnu.
– — Bet jei išsiurbsi iš tavęs visą radiaciją, tai kur dar galime rasti maisto pakeliui?! Mes nepasieksime tikslo ir neišgelbėsime Galupijos. Ir mūsų žmonės mirs alkaną žiaurią mirtį. – tęsė generolas Zasratichas.
– — Taip ir leiskime sau alkį. – pridūrė Čerevičius Chmoras Iko.
– — Oda. kaukolė sušuko ir nupiešė kaule ant smėlio kvadratą. – tu galvoji apie savo pilvą. – Man nepatiko aikštė, o jis per vidurį nubrėžė ratą. – kabineto padaras.
Čerevičius negalėjo to pakęsti ir nubėgo pas generolą. Jis sustojo ir nuspaudė jį jėga. Generolas nuslinko. Chmore Iko visą savo gyvenimą valgė daugiau, o vienas ant kito buvo akivaizdžiai stipresnis už bet kurį skardą. Jis atsisėdo Zasraticho vietoje ir nupiešė trikampį, lygiagretų vamzdelį ir jo dukrai apskritimo viduryje. Čerepukas atgavo sąmonę, atsistojo ir norėjo tik pulti Čerevičių, įsikišus Kazulijai.
– — Tylus, tylus… Nusiramink! – ir ji sugalvojo ištrinti piešinius.
– — Aš žinau, ką daryti. – kvailai tarė Stasjanas.
– — Ką? – visų klausė choras.
– — Ir tai, kad visi turi susivienyti ir suprasti, kad mes visi mirsime žemėje vienodai. Sunaikindami vienas kitą, mes slopiname vystymąsi, o kai dauginame, kvailiname. Ir tik žmonės nesupras, ko klausyti ir kas girdėti. Tačiau nebūtų lengviau susiburti ir viską apgalvoti, o pasaulį padaryti dviem viename.
Iš tikrųjų tie ir tie, kurie turi sąžiningų ir vagys, iš principo. Klausimas yra tų ar tų skaičius?! Čia jūs esate sąžiningi Galupai, žudote vagys ir vagiate, o jis, kuris viską sukūrė, nesupras, ką sunaikinti, o kurį palikti. Galų gale iš kairės vėl nutiks tas pats. Pertraukite šį ratą, atleiskite vienas kitam ir susivienykite. Tapk pradininku ne pavydu, o palaikydamas vienas kitą. Kadangi jis pavargo laukti pasirodymo tau…
– — Taigi ką daryti? – po pauzės dešimtasis paklausė ir vėl nutilo ir nutilo.
– — Reikia bėgti!! Pirmyn ir tik pirmyn ir negrįždami, nekartokite protėvių klaidų!!
– — Aš visai nesupratau tavęs, šukuodavau mums kažkokių nesąmonių.. – pareiškė Zasratichas. – Tiesiogiai paaiškinkite, ką daryti?
– — Bėk!! – Žvirblis pašoko ant letenų. – Bėk ir bėk tik negrįždamas.
– — Rimtai?! – nudžiugino Casulia Zacka.
– — Na, šlovė Viešpačiui, sutvarkyta!! – pasidžiaugė Cherevičius Chmoras Iko ir atsisukęs į generolą. – ir kai kurie nesivargino atsiprašyti.
– — Palaukite šašą.. – sušuko Zasratichas.
– — Hooray!! Į skylę holeaaaa!! – rėkė šabakštynai ir giedojo savo dainą: «Hai, labas, hylaek, bir julomas birlaek». Deja, tai neperpasakojama žmonių žodžių, bet jausmingai tai… Uh … «suvalgė prinokusį apelsiną», toks yra dainos jausmas.
– — Palauk!!! Palauk!! – griežtai sušuko Casulia Zeka. Visi sustingo: kas žemėje, o kas ore. Jie tiesiog antigravitavo ir gravitacija jiems nerūpėjo, kaip SMS žinutės ar skaitmeninės pakuotės, skraidančios aplink pasaulį. Čerevičius užšaldė ant ragų, o kaukolė, šokinėdama nuo kojos prie kojos, sušalo: dvi kojos į viršų, o dar dvi ilsėjosi ant žemės. Ore pakabintos trys skaldos: pirmoji kabančioje; septintas yra virve, o dešimtas susuko letenas į virvę.
– — Kas nutiko, Zeka? – paklausė Čerevičius.
– — O kur bėgti? Kuriuo keliu? – Zeka patraukė į akis.
Visi pažvelgė vienas į kitą, o jų akys įsispraudė į žvirblį. Jis jautė abejojantį kitų žvilgsniu.
1- Kodėl tu į mane taip žiūri? Mes galime bėgti net kur: į dešinę, kairę, atgal, pirmyn, aukštyn, žemyn… Bent jau kur, vis tiek čia sugrįžk.
– — Kodėl? – klausė jie visų choristai.
– — Žemė, nes ji apvali. – atsakė žvirblis ir jis vėl kentėjo. – Skridau pagal idėją čia.. skridau. Ar girdi Aš skridau, bet nei ėjau, nei bėgau … – Stasyanas atsistojo ir nusiskuto uodegos kaulais. – uodega, ar ji auga?
– — Eime, nesijaudink. – sugriebė kaukolę ir užėmė kovos poziciją. Kovotojai jį sekė. Stasyanas atsilošė.
– — Ne, ne, ką tu?! Prisiminiau. Šis šviečiantis rutulys, Saulė, išlindo ten … – ir nukreipė į rytus. – ir aš bėgau prie jo ūglių.. Taigi, mums reikia bėgti į užpakalį, kur slepiasi saulė, už juostelės.
– — horizontas.
– — O taip. Išmintingiausias rašytojas. – Stasyanas pūtė pliką sparną į dangų kaip poetas. – Balsuok… Uh… Trumpai tariant, ant nugaros. Kur slėpėsi – bėgau, bet dabar man reikia bėgti, kur jis lipa.
– — O kas ten? – paklausė Casulia.
– — Ten Čeliabinskas, tiksliau, «River Tech». Kažkada buvo sprogimas ir toks skanus radioaktyvus, kad viskas tiesiog švytėjo. Vis dar yra radijo šiukšlių pasaulyje. Yra tai gėris amžiniems amžiams. – - Ir Stasjanas ištiesė nugarą, atidengdamas ratu jam krūtinę.
Na, taigi, jie bėgo, kad mes laikomės kaip lazdelės statinėje? – pašoko Kasulija.
– — Kovotojai, statyba!! – įsakė kaukolė ir visi smarkiai iškrito. – Begoooo, už žvirblio, žygiuoji!!!
Ir visi važiavo priešingai, palikdami gumbus iš šalies dulkių. O saulė išlindo virš jų galvų. Jie įgavo pagreitį taip greitai, kad naktis nebeturėjo laiko ateiti. O Saulė pamažu pradėjo atsilikti ir viskas vyko vis greičiau. Ir taip bėgikų greitis taip įsibėgėjo, kad jie jau atsikėlė pasitikti saulėlydžio ir leidosi į rytus. Dieną pakeitė naktis, o naktį per dieną per vieną sekundę. Kaip greitai jie bėgo per miškus ir laukus, jūras ir vandenynus, net neturėdami laiko sušlapti, maždaug penkis ar šimtą kartų apskrieję Žemės rutulį, aš neskaičiavau ir jų jėgos pradėjo dygti.
– — Stovėk, stovėk gėdingai kačių! – dusdamas, švilpdamas už penkių, dešimties ratų aplink žemę. Cherevich Chmor Iko. – Pasilik!! – ir nukrito ant žemės. Botva sustojo ir taip pat nusprendė pasivaikščioti ant kalvos. Staiga iš kalvos pasirodė skylė ir Generalisiphilis išlėkė.
– kas tai yra? – piktinosi jis. «Ar vis dar neišėjai iš vietos?» Parazitai. Na greitai ieškokite! Ir tada., Ir tada.,?! – nervinis sindromas užstrigo ir užgriuvo nesijaučiant, užkimšus kairę smakro pusę, susirgo širdies liga. Ir tikriausiai jie neturėjo širdies… Bet keliautojai nusprendė greitai išnykti iš akių nuo Golupjano pykčio.
Buvo vakaras ir visi norėjo valgyti.
– — Na, ar jūs visi pavargę? paklausė Zeka.
– — Taip!! – sunkiai atsakė kiti.
– — Tada laikyk žvirblį. Aš vis dar išleidžiu radiką iš jo savo dugnu. – pasiūlė