Vesiu tave, Sinija. Дэни Коллинз

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      Prologas

      Atidarydama klinikos laiptinės duris, Sinija Vaitli vos neparbloškė viduje stovinčios moters. Išsiblaškiusi atsiprašė. Moteris pasirodė pažįstama, bet jei ir matė ją anksčiau, tai tikrai ne šioje klinikoje. Prisimintų tokią aukštą, tvirtą ir budriai aplinką stebinčią asmenybę.

      Minutėlę. Ar ji apsaugos darbuotoja? Keista vieta sukinėtis. Gal dėl to ir atrodo pažįstama? Gal ji atpažino visai ne veidą, o elgesį? Pačios pastarieji dveji metai prabėgo su kiekvieną jos žingsnį stebinčiu asmens sargybiniu.

      Jei moteris būtų kito paciento giminaitė, galėtų laukti patogiame klinikos laukiamajame. Galinis įėjimas skirtas žmonėms kaip Sinija – paranojiškiems klientams, sliūkinantiems į pastatą pro požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ir besiviliantiems, kad šis vizitas pas nėštumo specialistą liks griežtai konfidencialus.

      Sinija net nebandė spėlioti, kokia įžymybė galėtų čia lankytis. Turėjo svarbesnių reikalų. Atvyko antrą kartą atlikti echoskopijos tyrimo ir patvirtinti įtarimus, kodėl pilvukas taip sparčiai auga.

      Ne, griežtai atsisakė patikėti labiausiai tikėtina priežastimi. Reikėjo daug kuo pasirūpinti, kad išgyventų ateinančias dvidešimt dvi savaites, todėl turėjo pasistengti rasti laisvą rytą šiam tyrimui. Jei gydytojo įtarimai pasitvirtins, privalės pakeisti ateities planus.

      Dvyniai? Tikrai? Ne. Daugelis nėštumų nėra paveldimi, netgi jei pastoji nuo identiško dvynio, be to, ji manė, kad tik motina gali perduoti šį geną. Tėvas iš identiškų dvynių poros, turintis dvi jaunesnes identiškas dvynes seseris, to padaryti tikrai negali.

      O gal gali?

      Henris darydavo ką tik panorėjęs. Sinija tuo buvo tikra.

      Dar kartą pažvelgusi į prie durų stovinčią moterį mėgino sau įteigti, kad nepasiilgo nei jo arogancijos, nei jo paties, nei nuolat asmens sargybinių stebimos kasdienybės.

      Bet kodėl tada rytais peržiūrėdavo visas paskalų svetaines internete, perskaitydavo net menkiausias aptiktas skiltis, kur šmėžuodavo Henrio vardas? Kankindavosi skaitydama apie Henrio pasimatymus su vis naujomis moterimis. Bent jau nedaug buvo apie tai rašoma. Visą dėmesį susirinkdavo Ramonas, jo brolis dvynys. Jis dažnai lenktyniaudavo, o pergales aistringai švęsdavo su vis kitu modeliu.

      Nors straipsnių spaudoje buvo apstu, Sauveteriai vertino privatumą. Dar būdama su Henriu, Sinija pastebėjo, kad vos tik kas nutikdavo kuriam nors šeimos nariui, Ramonas visada sukeldavo didesnį sąmyšį, tyčia patraukdamas žurnalistų dėmesį į save.

      Su Henriu jie išsiskyrė prieš du mėnesius. Ši žinia jau pasenusi. Dabar turbūt stengiasi pridengti Andželiką.

      Broliai lyg išprotėję saugojo jaunėles seseris. Ir tai visai suprantama, nes vaikystėje Trela buvo pagrobta. Šiomis dienomis viešumoje rodydavosi tik Andželika, ypač ji pagarsėjo užmezgusi romaną su Zamairo princu, tiksliau, jei tikėtume antraštėmis, su juo ir su Elazaro princu vienu metu.

      Sinija susiraukė, galvodama, kad Andželikos ir Elazaro princo nuotraukoje kažkas ne taip. Joje ji regėjo Trelą, bet juk tai neįmanoma, ši viešumoje nesirodo. Sinija pati ją sutikusi buvo vos porą kartų.

      Medicinos sesuo, pastebėjusi Siniją, dar kalbėjosi telefonu. Sinija, nors galvoje ir sukosi netvarkingos mintys, sveikindamasi pamojavo ir nusišypsojo. Stengdavosi negalvoti apie Henrį ir dvynius. Per daug bijojo svarstyti apie tokią galimybę, nebent būdavo neišvengiama.

      Slaugė pirštu parodė administratoriui, kad atvyko Sinija. Šis linktelėjo ir nuskubėjo į kabinetą atnešti jos paciento kortelės.

      Sinija atsirišo šalikėlį ir pradėjo sagstytis paltą, buvo malonu atsidurti sausoje ir šiltoje patalpoje, kai už lango, net ir vėlyvam Londono vasariui, nebūdingas bjaurus oras.

      Už nugaros netikėtai atsidarius apžiūros kabineto durims, Sinija skubiai pasitraukė į šalį ir atsisuko.

      – O, atsiprašau, – tarė moteris.

      – Tai aš kalta, – pradėjo Sinija, bet, atpažinus modelio figūrą ir aristokratiškus veido bruožus, išsprūdo: – Dieve mano! Kaip tik apie tave galvojau!

      – Sinija! – nusišypsojo Andželika ir abi moterys apsikabino tarsi seniai viena kitos nemačiusios seserys, su meile ir gerokai per stipriai, atsižvelgiant į Sinijos padėtį.

      Pavėluotai supratusi, ką Andželika čia veikia, Sinija net kelias ilgas sekundes negalėjo atsigauti iš nuostabos.

      Pajuto, kaip, prisiglaudusi prie po drabužiais paslėpto jos pilvuko, Henrio sesuo įsitempia.

      Nesakyk jam, meldė mintyse.

      Jos atsitraukė viena nuo kitos. Sinija žinojo, kad jos veide atsispindi sąmyšis, o tai baisu, nes ji laiminga dėl savo kūdikių, laiminga matydama…

      – Dieve mano, – sukuždėjo Sinija. – Maniau, kad tu – Andželika.

      Ji visada atskirdavo dvynes. Tik dėl nustebimo ir netikėto susidūrimo sumaišė Trelą su Andželika. Trela niekada nepalikdavo namų Ispanijoje be vieno iš šeimos narių palydos.

      Ar tai reiškia, kad čia yra ir Henris? Sinija budriai apsižvalgė aplink, bet pastebėjo tik apsaugos darbuotoją.

      Žinoma, štai kodėl sargybinė pasirodė pažįstama. Matė ją, kai lankėsi Sus Brazos, Sauveterių šeimos namuose Ispanijoje. Kad čia Trela, Sinija suprato vien tik dėl jai vienai būdingo elgesio, niekaip kitaip seserų nebuvo įmanoma atskirti. Andželika, visai kaip ir Henris, būdavo atsargi, o Trela ir Ramonas spinduliavo šiluma.

      Kiek vėliau Sinija susivokė – keista ne tik tai, kad Trela viešumoje be šeimos, bet ir tai, kad ji lankosi nėštumo klinikoje.

      – O. Dieve. Mano.

      Ką paprastai nuo žmonių besislepianti Sauveterių dvynė veikia Londone? Rankose laiko nėščiosioms skirtus vitaminus ir atrodo nepaprastai prasikaltusi? Kaip moteris, gyvenanti lyg vienuolė, kurią saugo tik moteriškos lyties sargybinės, sugebėjo pastoti? Henris pašėls sužinojęs!

      Trela užkišo vitaminų buteliuką už nugaros ir prasižiojo kažką sakyti, bet pasigirdo tik silpnas mykimas.

      Sinija buvo apimta tokios nuostabos, kad nė neabejojo – jos akys turbūt iššoko ant kaktos.

      Matė, kaip suvokusi, kur ir kodėl jos abi yra, Trela prisimerkia. Kol kas Sinijos kraujospūdis buvo stabilus, tačiau kojos pradėjo drebėti, o galva taip užkaito, kad, atrodė, dega plaukai. Buvo beveik tikra, kad visas įkvėptas oras, išsisklaidydavo deguoniui nespėjus pasiekti