Vesiu tave, Sinija. Дэни Коллинз
tu? – džiaugsmingai paklausė ir kaipmat surimtėjo. Susiraukusi pažvelgė į Sinijos pilvą. – Ar tai?.. – apsižvalgė.
Henrio. Štai ko norėjo paklausti.
Sinijos akis užplūdo ašaros. Prašau, nesakyk jam, nebyliai maldavo.
Komedija ir tragedija kartu. Ir pati norėjo isteriškai nusikvatoti, bet garsas strigo gerklėje.
Trela ištiesino nugarą, kad taptų šiek tiek aukštesnė už Siniją. Nusibraukė tamsius banguotus plaukus.
– Apsimesime, kad nebuvome susitikusios, – ji stulbinamai graži dvidešimt penkerių metų moteris, tačiau dabar priešais ją stovėjo devynmetė mergaitė, slepianti pavogtą saldainį ir drąsiai apsimetanti, kad jo jos rankose iš viso nebuvo.
Sesuo, apie kurią Henris pasakodavo, prisimindamas jų vaikystę, neklaužada, kuri vesdavo jį iš proto, nes nuolat prisišaukdavo bėdų, o didysis brolis privalėdavo įsikišti ir viską sutvarkyti.
Sinija ir vėl panoro Trelą apkabinti. Net jei nugalėdama praeitį, apsisunkino sau ateitį, Sinija nepaprastai ja didžiavosi.
Iš visos širdies troško pasidalyti šia akimirka su Henriu, žinojo, kad, nuslūgus jauduliui, Trelos pagijimas jam bus kur kas stipresnė naujiena.
Arba ne. Jis visada perdėtai rūpinosi kiekvienu Sauveteriu. Visa atsakomybė už motiną ir seseris gulė ant jo pečių. Dėl to taip griežtai laikėsi įsitikinimo, kad pats niekada neves ir nesukurs šeimos.
Širdis prisipildė ilgesio, tačiau Sinija kaipmat jį užgniaužė. Ironiška, kad norėjo būti šalia, kai Henris sužinos apie sesers nėštumą, bet kartu suprato, kad įsius išgirdęs, jog ji nešioja jo kūdikį.
Iš pat pradžių pasakiau tau, kad niekada tavęs nevesiu.
Sinijos širdis vėl susitraukė ir ji pajuto skaudų dūrį. Atstumtoji.
– Panele Vaitli, – už nugaros išgirdo slaugės balsą. – Galiu jus priimti.
– Buvo gera susitikti, – Sinija kreipėsi į Trelą ir dar kartą skubiai ją apkabino. – Pasiilgau jūsų visų.
Su Henrio šeima ji bendraudavo internetu, tačiau po skyrybų vis tiek stipriai pajuto praradusi su jais ryšį.
– Paprašyčiau visiems perduoti linkėjimų, bet… – Sinija užsikirto.
Ją laikė tvirtos ir stiprios Trelos rankos. Sinija lėtai atsitraukė ir pakėlė smakrą. Ar jos kūdikis taip pat turės Sauveterių akis? Kūdikiai?
– Mudvi galime palaikyti ryšį, – Trela sąmoksliškai nusišypsojo, bet staiga susirūpino: – Ar galiu tau paskambinti? Norėčiau sužinoti, kodėl…
Sinija suvokė, kad nuo Henrio išsaugoti paslapties nepavyks. Ji tik norėjo prieš jam sužinant susiplanuoti ateitį, kad vyras nesijaustų įspraustas į kampą. Trelai ir pačiai nepavyks ilgai nuslėpti nėštumo nuo šeimos narių. Vos tik prasižios, netrukus visi sužinos ir apie Sinijos padėtį.
Bet jei yra galimybė bent šiek tiek tai atitolinti, kol spės susidėlioti mintis, sužinoti, kiek kūdikių laukiasi…
– Gal pavakarieniaukime, jei savaitės pabaigoje vis dar būsi Londone?
1
Prieš dvejus metus…
Sinijai geresnis socialinis statusas buvo nė motais, tačiau to visada siekė jos kambario draugė Vera. Entuziastingai ir neatsiprašinėdama. Todėl gudriai iš savininko išviliojusi du bilietus į karščiausio naktinio klubo Londone atidarymą, prisispyrė, kad Sinija ją lydėtų.
– Pasakiau jam tavo titulą ir tik dėl to jis sutiko mus įsileisti, – tarė Vera.
– Titulą, priklausiusį mano prodėdei, kuris daugybę kartų buvo jo netekęs? Prodėdės niekada nebuvau sutikusi ir jis manęs net nepažintų…
– Gal šiek tiek perdėjau pasakodama, kokie judu artimi. Bet užsiminiau apie tavo senelės senovinę tiarą, o jo klube vyks vakarėlis gangsterių tema ir jis pageidauja, kad visi vilkėtų kostiumus, todėl sakė, kad galime ateiti persirengusios kaip aptarnaujantis personalas. Visai neseksualu, – Vera liūdnai suraukė nosį. – Tiesiog įsimaišysime tarp svečių. Pirmos atsidursime šokių aikštelėje.
Sinija nenorėjo eiti. Ji tik savaitgaliais galėdavo atitrūkti nuo darbo turto valdymo bendrovėje ir rasdavo laiko asmeniniam gyvenimui. Užsibrėžė tikslą ir susiplanavo, kad jį pasiekti turėtų rugsėjį. Jos laukė ilgas lyg mylia darbų sąrašas.
– Tu per daug dirbi, – sudejavo Vera. – Pažvelk į tai kaip į progą pasitrainioti tarp potencialių klientų. Ten bus susirinkusios visos garsenybės, elitas.
– Ne taip viskas veikia.
Kai Sinija apie Veros sumanymą papasakojo mamai, ši įžvelgė kiek kitokią galimybę.
– Neleisk man puoštis tiara ir tada aš galėsiu pasakyti Verai, kad nėra prasmės eiti.
– Nesąmonė. Iš spintos ištrauksime ir suknelę. Bus puiki proga jums abiem ištrūkti į viešumą. Beje, tau taip pat, – per dešimtąsias santuokos metines mama specialiai surengė trečio dešimtmečio stiliaus vakarėlį, kad galėtų pasipuošti senovine senelės tiara. Tai šventei taip pat pasisiuvo ypatingą, karoliukais siuvinėtą suknelę.
– Neatidavei man tiaros, kai norėjau ją parduoti, nes negalėjome sudurti galo su galu, bet leisi užsidėti einant į naktinį klubą? – šnairuodama į mamą paklausė Sinija.
– Tam ją ir laikiau, kad jūs, mergaitės, galėtumėte ja puoštis ypatingomis progomis. Eik. Pasilinksmink. Ten tikrai bus gražių vyrų.
– Turi mintyje turtingų vyrų? Prie baro jų neparduoda, mama.
– Žinoma, ne. Jų bus galima gauti dykai, – atšovė mama.
Sinija ir jos seserys ne veltui vadino mamą ponia Benet1. Ji nenuilsdama stengėsi rasti dukroms vyrus. Taip elgėsi taip pat ne be priežasties. Vaitlių šeima buvo išstumta iš aristokratų rato. Mėlyną kraują praskiedė ryškus, prasčiokiškas raudonas. Tačiau Milė Vaitli užsispyrusi siekė, kad dukros susirastų puikius sutuoktinius ir šeima grįžtų į didingas aukštumas, kuriomis mėgavosi prieš mirštant ponui Vaitliui ir prieš sugriūnant jo trapiam finansiniam kortų nameliui.
Iki tol jos rengsis gražiai, laikysis įsikibusios namų, reikalaujančių didžiulių investicijų, ir rodysis renginiuose, norėdamos pasauliui pasakyti, kad niekur nedingo.
– Drįstu pasakyti, kad ten rasi geresnių gerbėjų nei įprastai aplink tave besisukiojantys studentai ar padavėjai, – snobiškai nutęsė mama.
Joms tereikia vieno vyro giliomis kišenėmis.
Arba, kaip Sinija kartojo jau daugybę kartų, jos visos galėtų pradėti dirbti kaip ir kiti paprasti žmonės.
Dvi jaunesnės seserys Sinijos pasiūlymą palaikė piktžodžiavimu.
Prisila, viena jaunėlių seserų, dirbo modeliu. Graži, bet ne itin paklausi. Mokyklą baigė prieš dvejus metus ir nuo tada beveik nieko neveikė. Įtikinėjo visus, kad jai tereikia geresnių nuotraukų, naujų drabužių arba kitos šukuosenos ir karjera kaipmat įsivažiuos. Kirpėjos ar kitokie kursai ją tik pristabdytų.
Nelei, stulbinamai gražiai vakarėlių mergaitei, visiškai nereikėjo dirbti. Berniukai jau dabar pirko jai dovanas ir mama tikėjo, kad ji bus toji, kuri, atėjus tinkamam laikui, numes didžiausią masalą. Jei Sinijai per stebuklą pavyks išlaikyti Nelę mokykloje užtektinai ilgai, kad ši nepastotų ir sugebėtų išlaikyti egzaminus, vyresnioji sesuo neapsakomai džiaugsis.
Laimei, Dorė buvo protinga ir turėjo dešimteriopai daugiau ambicijų tuo pasinaudoti.
Knygos „Puikybė ir prietarai“ veikėja, turinti penkias dukras ir svarbiausią tikslą ištekinti jas už garbingų ir pasiturinčių džentelmenų (Čia ir toliau vertėjos pastabos.).