Vesiu tave, Sinija. Дэни Коллинз
grąžinimo ir kitų skolų, susijusių su tėvo nuosavybe, Sinija susidomėjo testamentais ir turto planavimu. Kilo karjeros laiptais, gaudavo padorų atlyginimą, jautėsi stabiliai ir mėgavosi intelektualiais iššūkiais.
Mama sakė, kad ji taip pat sėkmingai galėtų dirbti ir laidojimo paslaugų biure.
– Kad ir kas nutiktų, niekam neužsimink, kaip užsidirbi, – mokė Vera. – Nebent norėtum atbaidyti įkyruolius.
Sinija, priešingai nei Vera, visai nesiekė susirasti vyrą. Mamos nenoras dirbti nieko gero nedavė. Milė savo dideliame name priimdavo apsistoti universiteto studentus, taip sugebėdavo susimokėti mokesčius. Kai žmonės imdavo dėl to klausinėti, ši ekscentriškai gindavosi, kad taip elgiasi tik todėl, jog jai patinka būti apsuptai jaunimo.
Sinija prisiekė, kad stengsis niekada neatsidurti tokioje padėtyje. Ji jau dabar galėjo visiškai save išlaikyti ir, nors žinojo, kad įkurdama savo agentūrą labai rizikuoja, vis tiek siekė šio tikslo. Kitas žingsnis – tapti įkurtos įmonės direktore.
Stovėdama šalia Veros, besišnekučiuojančios su kukliu muzikantu ir nuobodžiu socialinės žiniasklaidos magnatu, Sinija svarstė, ką galėtų įtraukti į savo klientų sąrašą. Jas supo juokingai turtingi ir ne mažiau drovūs vyrai, kuriems, Sinijos nuomone, prakalbinti ir sukviestos tokios nenustygstančios moterys kaip Vera. Žvilgsnis klaidžiojo po vakarėlio, kuriame, ko gero, dalyvauja pirmą ir paskutinį kartą, svečių minią.
Naktinis klubas buvo įkurtas sename industriniame pastate iš plieno ir stiklo, patobulintas modernaus meno akcentais. Brangiausi gėrimai išpilstyti krištolinėse taurėse, kurias nešiojo uniformuoti barmenai. Pagrindinę salę buvo galima stebėti iš antro aukšto, todėl erdvė, nepaisant susirinkusių žmonių, stoviniuojančių nedidelėmis grupelėmis aplink šokių aikštelę arba sėdinčių žemuose minkštasuoliuose, atrodė bekraštė.
Šiąnakt stalai padengti aksominėmis staltiesėmis, o visa erdvė papuošta plunksnų girliandomis ir dirbtiniais kailiais. Naktiniams klubams įprasta prietema pakeista raudonomis šviesomis, kurios kiekviename kampe metė gundančius šešėlius, o veidams suteikė šilto spindesio. Didžėjus puikiai derino senąjį džiazą su šiuolaikine muzika, laiptus, vedančius į antro aukšto galeriją, sergėjo apsaugos darbuotojai. Atvykusios merginos tik akies krašteliu galėjo žvilgterti į ten nepaprastai prabangiai įrengtus privačius kambarėlius išskirtiniams svečiams.
Sprendžiant iš to, kad neįleidžiamos net ir kino žvaigždės ar kitos įžymybės, kambariai skirti tik labai turtingiems ir aukšto rango žmonėms.
Sinijos nedomino pinigai ir šlovė, bet ji mielai pasinaudotų jų, kaip galimų klientų, piniginėmis. Gaila, bet tokie turtuoliai nesikreipia į mažas agentūras, kuriose vis dar galima užuosti šviežių dažų kvapą. Nuo pat pradžių Sinija žinojo, kad nieko nelaimės iš šio vakaro, nepaaukodama kelių valandų ir mielo pasirodymo su prosenelės tiara. C’est la vie2.
Tada Sinija pamatė jį.
Tiksliau, juos. Sauveterių dvynius. Vyrus. Du vienodi nuostabūs vyriškiai pasirodė aikštelėje laiptų viršuje ir nužvelgė sausakimšą pagrindinę salę.
Sinijos pulsas sutriko.
Jautėsi apstulbusi, išvydusi juos savo akimis. Ir, žinoma, buvo smalsu. Ji buvo vienuolikos, kai pagrobė jų jaunėlę sesutę. Jau buvo didelė, kad kartu su visu pasauliu įdėmiai sektų visą istoriją. Jai tie įvykiai paliko neišdildomą įspūdį. Dar ir dabar galvodama apie pagrobimą jausdavo, kaip įsitempia, o širdis ima plakti sparčiau.
Šeimos vardas nuo to įvykio buvo linksniuojamas milijoną kartų įvairiausiuose žinių reportažuose ir paskalų žurnaluose ar internete. Štai iš kur Sinija žinojo, kad broliai tokie gražūs, nors ją nuo jų dabar skyrė atstumas ir blausiai apšviesta erdvė.
Abu vyrai po vienodomis juodomis fetrinėmis skrybėlėmis, šiek tiek pakreiptomis į kairę, turėjo vienodus tamsius plaukus, apkirptus beveik identiškai. Visi kiti susirinkę vyrai vilkėjo juodus dryžuotus kostiumus, ryšėjo raudonus kaklaraiščius ir nešiojosi smuiko dėklus, tačiau šie du vilkėjo juodus marškinius atraitotomis rankovėmis, mūvėjo kelnes aukštu liemeniu, prilaikomas baltų petnešų, ir ryšėjo siaurus baltus kaklaraiščius.
Ryškų įvaizdį pabrėžė tvirti pečiai ir siauri klubai, o trumpos kelnės traukė dėmesį prie juodų ir baltų batų. Atrodė kaip tikri seni ir pikti gangsteriai. Galingi ir įtaigūs, jokių papildomų atributų jiems nereikėjo. Žudė vienu akies mirksniu.
Abiejų veiduose švietė toks pats nuobodus atsainumas, vyrai susikišo rankas į kišenes ir nužvelgė kambarį.
Keista matyti, kaip jie sinchroniškai juda, Sinija stebėjo brolius, iki vienas jų sustojo. Beveik nepajudinęs galvos nukreipė akis žemyn, atrodė, kad pajuto jos žvilgsnį ir pažvelgė tiesiai į ją. Sinijos širdis keistai sutvinksėjo. Nusprendė, kad tik dėl to, jog taip gėdingai buvo sučiupta stebinti įžymybes. Ne kas dieną tarp daugybės roko žvaigždžių ir karališkosios šeimos narių galima bent akies krašteliu pamatyti Sauveterių dvynius. Sinija žinojo, kad, nepaisant jų reputacijos, jie tokie patys paprasti žmonės, ne tokie, dėl kurių jaudinamasi, tačiau ji vis tiek lyg apsvaigusi nenuleido nuo vyro akių.
Mama, štai ir mano turtuolis. Mintis prajuokino.
Vyras pakreipė galvą ir nežymiai linktelėjo. Vos pastebimas pripažinimas. Labas.
– Ką matai? – šnabždėdama Vera pasekė Sinijos žvilgsnį. – Ak, aukse mano.
Vyrai nusileido laiptais į šokių aikštelę. O Sinija liko stovėti, sunkiai rydama seiles ir stengdamasi atsigauti nuo, regis, visiškai nereikšmingo įvykio. Kodėl atrodo, kad venose stingsta kraujas?
– Turime su jais susitikti, – nerimo Vera.
– Ššš, – paprieštaravo Sinija, prisivertusi žvilgsnį vėl nukreipti į dainininką. Turėtų su Vera vaikščioti nuo vienos grupelės prie kitos ir šnekučiuotis. – Kam reikia dar vienos taurės džino su toniku?
Sinija uždraudė sau dar kartą atsisukti ir pasižiūrėti, ar vyras vis dar ją stebi. Kodėl turėtų? Bet jautėsi dygi ir perdėtai jautri, tarsi vidurinės mokyklos mokinė, stebinti į salę įžengusią savo pirmąją meilę.
– Jie prie baro, – Vera palinko prie draugės. – Atsistokime ten, kur jie galėtų mus matyti.
– Vera.
– Tik pažiūrėsime, ar pavyks pasisveikinti. Be to, tuoj visi veršis pasiimti gėrimų, nes bus skelbiamas tostas. Turėtume savuosius pasiimti dabar, galėsime išsinešti į lauką, kai šaudys fejerverkus.
Sinija ir Vera netrukus suprato, kad, besistengdamos prasibrauti arčiau dvynių ar baro, iriasi prieš srovę. Pasitraukė į saugesnę vietą laiptų apačioje ir atidžiai klausėsi klubo savininko sveikinimo.
Tiksliau, Sinija mandagiai stebėjo vakarėlio kaltininką, o Vera akivaizdžiai dairėsi naujo grobio.
Vera flirtuotų su bet kuo. Ji linksma, miela, graži ir turėjo iš koto verčiančią figūrą, viliojančią vyrus iš kitos baro pusės arba bet kur, kur tik ji išsitempdavo Siniją prasiblaškyti. Jos susipažino universitete, Vera ne tik buvo draugiška, linksma ir rūpestinga, jai taip pat geriausiai pavyko išlaikyti Siniją nuo virtimo, kaip ji mėgdavo vadinti, lazdele, įstrigusia purve.
Sinija neturėjo tokių iškilumų kaip Vera, bet vyrų dėmesio nestokojo. Ji nesistengė puoselėti savo išvaizdos taip, kaip, jos mamos manymu, turėtų, tačiau žinojo, kad ilgi banguoti šviesūs plaukai ir aristokratiški veido bruožai suteikė pranašumo. Jie tobulai kontrastavo su tamsia Veros išvaizda. Draugė, žinoma, taip pat mokėjo tuo pasinaudoti.
Sinija ne susitikinėdavo, o greičiau tiesiog palaikydavo Verai draugiją. Šįvakar čia atėjo
Toks gyvenimas (pranc.).