Bendravardis. Jhumpa Lahiri
Ceremonijai prasidėjus, grupelė moterų pradėjo ūkauti, vyrai per rankas leido kriauklę, kurią patapšnodavo, tačiau nė vienas nesugebėjo išgauti iš jos nė garso. Virš Gogolio galvutės pakėlė žolės lapelius ir pradipą – grakščiai, lygiai degančią aliejaus lempą. Vaikas sėdėjo lyg užkerėtas, nesimuistė, nenusigręžė, paklusniai išsižiodavo prieš kiekvieną maitinimą, tris kartus paragavo paješo. Kai, pamatęs šaukštą, Gogolis noriai išsižiodavo, Ašimos akys prisipildydavo ašarų. Ji labai norėjo, kad vaiką maitintų tikras jos brolis ir virš jo galvutės laikydami rankas jį palaimintų tikri jos tėvai. Paskui atėjo didinga pabaiga, akimirka, kurios visi laukė. Norėdami nuspėti Gogolio ateitį ir sužinoti, kas jis bus, žemdirbys, mokslininkas ar verslininkas, tėvai sūnui pasiūlė lėkštę, ant kurios buvo Kembridžo žemės grumstas, iškastas kieme, tušinukas ir vieno dolerio kupiūra. Dauguma vaikų griebia kurį nors vieną daiktą, kartais visus tris, tačiau Gogolis nepalietė nieko. Jis neparodė jokio susidomėjimo lėkšte, bet ir nenusigręžė nuo jos, tik įsikniaubė veiduku į dėdės petį.
– Įdėkit jam į ranką pinigą! – šūktelėjo kažkas iš grupės. – Amerikietis berniukas turi būti turtingas!
– Ne! – pasipriešino tėvas. – Tušinuką. Gogoli, paimk tuši-nuką.
Vaikas abejingai pažvelgė į lėkštę. Dešimtys tamsių galvų viltingai lūkuriavo. Drabužėlio medžiaga pradėjo erzinti jo odą.
– Gogoli, paimk ką nors, – paragino Dilipas Nandis, prinešęs lėkštę arčiau. Berniukas susiraukė, apatinė jo lūpytė suvirpėjo. Verčiamas rinktis likimą, šešių mėnesių mažylis pravirko.
Atėjo kitas rugpjūtis. Gogoliui sukako vieni metukai, jis viską graibstė, jau truputį vaikščiojo, dviem kalbomis kartojo žodžius. Savo motiną vaikas vadino ma, tėvą – baba. Jei kas nors kambaryje pašaukdavo „Gogoli“, mažylis atsigręždavo ir nusišypsodavo. Berniukas miegodavo naktimis ir dienomis nuo pusiaudienio iki trijų, turėjo septynis dantukus ir stropiai kišdavosi į burnytę popieriaus, medvilnės skutelius ar viską, ką rasdavo ant grindų. Gruodžio mėnesį, per Ašoko žiemos atostogas, Ašokas ir Ašima ketino pirmą kartą parvykti į Kalkutą. Būsima kelionė įkvėpė sutuoktinius ieškoti Gogoliui tinkamo vardo, kad galėtų pateikti prašymą pasui gauti. Jie paprašė bengalų draugų pasiūlyti ir ilgais vakarais svarstydavo vieną ar kitą vardą, tačiau nė vienas jiems nepatiko. Berniuko tėvai jau nebelaukė Ašimos senelės laiško: sužinoję, kad senolė neprisimena net Ašimos, jie nebeteko vilties, kad ji prisimins sugalvotą vardą. Tačiau iki kelionės dar buvo likę keturi mėnesiai. Ašima apgailestavo, jog negali vykti anksčiau, per deivės Durgos šventę. Deja, Ašokui ilgos atostogos dar nepriklausė, tad jie turėjo pasitenkinti trimis gruodžio mėnesio savaitėmis.
– Turbūt vyksime namo po kelių mėnesių nuo jūsų Kalėdų, – paaiškino Ašima Džudei, stovinčiai anapus skalbinių virvės. Ši atsakė, jog jiedu su Alanu yra budistai.
Pasiutusiu greičiu Ašima numezgė megztinius savo tėvui, uošviui, broliui ir trims mylimiausiems dėdėms. Visi megztiniai vienodi, su V formos kaklo iškirpte, megzti devinto numerio virbalas, tamsiai žaliais siūlais, penkiomis geromis ir dviem išvirkščiomis akimis. Tik jos tėvo kitoks – megztas dviem storais virbalais perliniu raštu ir priekyje susegamas sagomis, nes jam tokie labiau patinka, nei užsivelkami per galvą. Ji nepamiršo prisiūti megztų kišenių kortų kaladei, kurią jis visada nešiodavosi su savimi, kad kam nors netikėtai išdėliotų pasjansą. Be megztinio, knygyne „Harvard Coop“ ji nupirko tėvui tris sabalo kailio teptukus, tokių dydžių, kokių jis prašė laiške. Jie buvo nežmoniškai brangūs, brangesni už bet kurią jos pirktą prekę Amerikoje, tačiau Ašokas, pamatęs kvitą, nieko nepasakė. Kartą Ašima su Gogoliu išėjo apsipirkti į Bostono centrą ir ilgai užtruko universalinėje parduotuvėje „Jordan Marsh“, kur išleido paskutinius pinigėlius. Ji nusipirko įvairių arbatinių šaukštelių, perkelinių pagalvės užvalkalų, spalvotų žvakių, muiliukų ant virvelių. Įsigijo laikrodį „Timex“ savo uošviui, rašiklių „Bic“ pusseserėms ir pusbroliams, siuvinėjimo siūlų, antpirščių motinai ir tetoms. Grįždama metro namo, Ašima jautėsi pakylėta, pavargusi, sunerimusi dėl būsimos kelionės. Traukinys buvo perpildytas ir iš pradžių ji stovėjo, bandydama laikytis už savo krepšių, vežimėlio ir viršutinio turėklo, kol viena mergina pasiūlė atsisėsti. Ašima padėkojo ir susmuko ant sėdynės, pastūmusi krepšius į saugią vietą už savo kojų. Gogolis miegojo, tad ir ji sumanė nusnausti, atsirėmė galva į langą, užsimerkė ir prisiminė namus: įsivaizdavo tėvų butą ir Gogolį, aprengtą amerikietiškais drabužėliais, su sauskelnėmis, žaidžiantį ant tėvų lovos po baldakimu ir palubėje besisukančiu ventiliatoriumi. Vaizduotėje ji pamatė savo tėvą be vieno danties, kurio, kaip rašė motina, jis neteko praeitą rudenį, nukritęs nuo laiptų. Ašima pamėgino įsivaizduoti, kaip jausis, kai senelė jos nepažins.
Atsimerkusi moteris pamatė, jog traukinys stovi jos stotelėje, durys atidarytos. Ji pašoko, širdis smarkiai plakė.
– Atsiprašau, – stumdama vežimėlį pro susigrūdusius žmones puolė spraustis Ašima.
– Ponia, – pasakė kažkas, jai lipant ant platformos, – jūsų daiktai.
Kai suprato savo klaidą, metro durys užsidarė ir traukinys lėtai nuvažiavo. Ji stovėjo žiūrėdama, kaip tunelyje dingsta paskutinis vagonas, kol ant platformos liko tik ji ir Gogolis. Eidama Masačusetso aveniu, Ašima paplūdo ašaromis, ji žinojo, kad negali grįžti į parduotuvę ir vėl visko nusipirkti. Visą popietę niršo ant savęs, galvodama, kaip jausis pažeminta grįžus į Kalkutą tuščiomis, tik su megztiniais ir teptukais. Tačiau parėjęs namo Ašokas paskambino į Masačusetso skyriaus transporto valdybos radinių skyrių ir kitą dieną ji atgavo krepšius, nedingo nė vienas šaukštelis. Po tokio mažo stebuklo Ašima kitaip pradėjo vertinti Kembridžą, pripažino ne tik jo trūkumus, bet ir privalumus. Per vakarėlius ji turėjo ką papasakoti draugėms, kurios klausėsi ir stebėjosi jos sėkme.
– Tai įmanoma tik šioje šalyje, – pasakė Maja Nandi.
Kartą vakare, sutuoktiniams užmigus, suskambo telefonas. Garsas kaipmat juos pažadino, širdys ėmė bildėti, tarsi susapnavus baisų sapną. Dar Ašokui neatsiliepus, Ašima žinojo, jog skambina iš Indijos. Prieš kelis mėnesius jos šeima laiške paprašė duoti jų telefono Kembridže numerį, ir ji davė nenoriai, žinodama, kad jį panaudos tik blogai naujienai pranešti. Kol Ašokas atsisėdo, pakėlė telefono ragelį ir pavargusiu, silpnu balsu atsiliepė, Ašima pasirengė ją išgirsti, nuleido lovelės kraštą, nuramino Gogolį, kuris muistėsi, pažadintas telefono skambučio, ir mintyse pasitikrino faktus. Jos senelei per aštuoniasdešimt, ji prikaustyta prie patalo, visiškai iškaršusi, nebegali nei valgyti, nei kalbėti. Pastarieji jos gyvenimo metai, pasak paskutinio tėvų laiško, skausmingi jai pačiai ir visiems, kurie ją pažinojo. Gyvenimu to nepavadinsi. Ji įsivaizdavo, kaip jos motina tyliai tai sako į telefono ragelį, stovėdama artimiausios kaimynės svetainėje. Ašima pasirengė išgirsti blogą naujieną, pripažinti tiesą, kad Gogolis niekada nepamatys savo prosenelės, kuri davė jam dingusį vardą.
Kambaryje buvo nemaloniai šalta. Ji paėmė iš lovelės sūnelį ir, grįžusi į lovą, palindo po apklotu. Norėdama sušilti, priglaudė kūdikį prie savo krūtinės, prisiminė, kaip kartu su senele nusipirko kreminės spalvos megztinį, kuris guli neišpakuotas parduotuvės krepšyje spintoje, ir išgirdo, kaip Ašokas rimtai, bet taip garsiai, kad galėjo pažadinti ir Alaną su Džude viršuje, sako:
– Taip, gerai, supratau, nesijaudinkit, taip, padarysiu, – paskui nutilo, įsiklausė. – Jis nori pakalbėti su tavimi, – pasakė Ašimai ir, uždėjęs ranką ant jos peties, tamsoje padavė telefono ragelį, paskui, truputį pasvarstęs, išlipo iš lovos.
Ji paėmė ragelį, kad pati išgirstų naujieną ir paguostų savo motiną, bet staiga pagalvojo, kas ją paguos,