Bendravardis. Jhumpa Lahiri
– paklausė jis.
Ašima susijaudino, kad jos brolis į ją kreipėsi taip, kaip jis vienas visame pasaulyje turi teisę kreiptis – po ilgo laiko pavadino ją didi, vyresniąja seserimi. Tuo pačiu metu ji išgirdo, kaip Kembridžo buto virtuvėje bėga vanduo, jos vyras atidaro spintelę, norėdamas paimti stiklinę.
– Žinoma, kad atvyksim, – atsakė ji netvirtai, girdėdama silpną savo pačios balso aidą ir, neįsitikinusi, ar brolis ją išgirdo, pakartojo, paskui pasiteiravo: – Kaip dida? Ar jai nieko daugiau nenutiko?
– Ji gyva, – pasakė Rana, – bet jaučiasi taip pat.
Ašima suglebusi atsirėmė į pagalvę – jai palengvėjo. Moteris pamanė, jog pamatys savo senelę, net jei tai bus paskutinis kartas, pabučiavo Gogolį į viršugalvį, priglaudė savo skruostą prie jo skruostuko.
– Ačiū Dievui. Duok man mamytę, – paprašė ji. – Noriu su ja pakalbėti.
– Jos dabar nėra namie, – atsakė Rana po traškesių pilnos pauzės.
– O tėvelis?
Vėl stojo tyla, kol grįžo jo balsas.
– Jo taip pat nėra.
– Ak.
Ji prisiminė laiko skirtumą – jos tėvas turbūt dar žurnalo Desh redakcijoje, o motina turguje su šiurkštaus audinio krepšiu rankoje perka daržoves ir žuvį.
– Kaip mažasis Gogolis? – paklausė Rana. – Ar jis kalba tik angliškai?
Ji nusijuokė.
– Jis kol kas apskritai mažai kalba, – atsakė ji ir pradėjo pasakoti, kaip moko sūnelį tarti dida, dadu ir manu, rodydama prosenelių ir dėdės nuotraukas, tačiau telefone vėl pasigirdo traškesiai, šįkart ilgesni, ir ji, nebaigusi sakinio, nutilo.
– Rana? Girdi mane?
– Negirdžiu tavęs, didi, – pasigirdo vis labiau tylantis Ranos balsas. – Nieko negirdžiu. Pasikalbėkim vėliau.
– Gerai, – atsakė ji. – Pasikalbėkim vėliau. Iki pasimatymo. Iki greito pasimatymo. Parašyk man.
Ji padėjo telefono ragelį, pagyvėjusi nuo išgirsto brolio balso, tačiau beregint sutriko ir šiek tiek suirzo. „Kodėl jis paskambino? Kad paklaustų apie akivaizdžius dalykus? Ir kodėl paskambino tada, kai abiejų tėvų nėra namie?“ – į galvą paplūdo mintys.
Nešinas vandens stikline iš virtuvės grįžo Ašokas, padėjo ją ir įjungė mažą lemputę prie lovos.
– Negaliu užmigti, – pasakė vyras, nors jo balsas vis dar buvo tylus ir išvargęs.
– Aš irgi.
– O kaip Gogolis?
– Vėl miega. – Ji atsikėlė ir paguldė jį atgal, į lovelę, apklojo iki petukų antklode, paskui drebėdama grįžo į lovą. – Nesuprantu, – Ašima pakratė galvą virš sujauktos paklodės. – Kodėl Rana paskambino dabar? Juk taip brangu. Kas už to slypi? – ji atsigręžė į Ašoką. – Ką jis tau tiksliai pasakė?
Ašokas lėtai palingavo galvą ir ją nunarino.
– Jis tau pasakė tai, ko nepasakė man. Ką? Sakyk.
Vyras vėl palingavo galva, paskui pasilenkė į jos lovos pusę ir taip suspaudė žmonos ranką, kad jai net suskaudo. Paskui atsigulęs ant jos prispaudė prie lovos, veidą pakreipęs į vieną pusę, jo kūnas staiga ėmė drebėti. Ašokas taip gulėjo ilgokai ir Ašima jau pamanė, kad jis užgesins šviesą ir pradės ją glamonėti. Tačiau jis to nepadarė, o pasakė tai, ką jam prieš kelias minutes pranešė Rana, tai, ko brolis neišdrįso pasakyti seseriai telefonu pats – kad vakar vakare jos tėvas, dėliodamas pasjansą ant savo lovos, mirė nuo širdies priepuolio.
Jie išvyko į Indiją po šešių dienų, šešiomis savaitėmis anksčiau, nei buvo numatę. Alanas ir Džudė, iš ryto pažadinti Ašimos kūkčiojimo, o vėliau išgirdę naujieną iš Ašoko, paliko prie durų vazą su gėlėmis. Per tas šešias dienas nebuvo laiko galvoti apie tinkamą vardą Gogoliui. Tėvai skubos tvarka gavo vaiko pasą su įrašu „Gogolis Gangulis“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų ant-spaudu. Ašokas pasirašė už sūnų. Dieną prieš jiems išvykstant, Ašima pasodino Gogolį į vežimėlį, įsidėjo megztinį, kurį numezgė tėvui, ir teptukus į krepšį ir nuėjo į metro stotį Harvardo aikštėje.
– Atsiprašau, – užkalbino ji vieną poną gatvėje, – man reikia į traukinį.
Vyras padėjo jai nunešti vežimėlį žemyn. Ašima laukė ant platformos. Kai traukinys atvažiavo, ji įsėdo, bet tik tam, kad iškart grįžtų į Centrinės aikštės stotį. Tąkart moteris nesnaudė. Vagone buvo tik šeši žmonės, jie sėdėjo paslėpę veidus po žurnalais Globe, įsmeigę akis į knygas minkštais viršeliais arba žiūrėjo pro ją nieko nematančiomis akimis. Kai traukinys prieš stotelę pradėjo lėtinti greitį, ji atsistojo ir pasirengė išlipti. Ašima neatsigręžė į krepšį, kurį tyčia paliko po sėdyne.
– Ei, indė paliko krepšį! – šūktelėjo kažkas, kai durys užsidarė, traukiniui nuvažiuojant, ji išgirdo kumščio beldimą į langą, tačiau nesustojo, o toliau sau stūmė Gogolio vežimėlį platforma.
Kitą vakarą Ganguliai įlipo į oro bendrovės „Pan Am“ lėktuvą, skrendantį į Londoną, kur po penkių valandų turėjo sėsti į kitą lėktuvą, skrendantį pro Teheraną ir Bombėjų į Kalkutą. Lėktuvui stovint ant Bostono kilimo ir nusileidimo tako, Ašima, prisisegusi diržą, pažvelgė į laikrodį ir ant pirštų paskaičiavo Indijos laiką. Tačiau šįkart jos galvoje neiškilo šeimos paveikslas. Ji nenorėjo įsivaizduoti to, ką netrukus pamatys iš tikrųjų, – nuo motinos sklastymo dėl gedulo nutrintą ryškiai raudoną žymę, nuskustus tankius brolio plaukus. Lėktuvo ratai pradėjo riedėti, didžiuliai metaliniai sparnai palengva kilo aukštyn. Ašima pažvelgė į Ašoką, kuris antrą kartą patikrino, ar jų pasai ir žaliosios kortelės tvarkingos. Ji matė, kaip jis savo rankiniame laikrodyje pastūmė blyškiai sidabrines rodykles, nustatydamas, kada jie atvyks.
– Nenoriu vykti, – pasakė ji, nusigręžusi į tamsų ovalinį langelį. – Nenoriu jų matyti. Negaliu.
Lėktuvui didinant greitį, Ašokas uždėjo savo ranką ant jos rankos. Staiga Bostonas pakrypo ir jie lengvai pakilo virš pajuodusio Atlanto. Ratai įsmuko atgal į lėktuvą, salonas sudrebėjo, jiems kylant pro pirmą debesų sluoksnį. Gogolio ausytės buvo užkimštos vata, bet jiems kylant dar aukščiau, jis vis tiek verkė savo gedinčios motinos glėbyje. Pirmą kartą gyvenime vaikas skrido per pasaulį.
3 skyrius
Ganguliai persikėlė į universiteto miestelį už Bostono. Kiek žinojo, tarp gyventojų jie buvo vieninteliai bengalai. Miestelis garsėjo istoriniu savo rajonu, trumpu kolonijinės architektūros ruožu, kurį vasaros savaitgaliais lankydavo turistai. Jame stovėjo balta protestantų bažnyčia smailiaviršūniu bokštu, akmeninis teismo pastatas su kalėjimu greta jo, viešoji biblioteka su kupolu ir medinis šulinys, iš kurio – kaip sklido gandai – gėrė pats Polas Reveras. Žiemą sutemus namų languose degdavo silpnos švieselės. Ašokas buvo pasamdytas dirbti universiteto elektros inžinerijos dėstytoju stažuotoju. Dėstydamas penkioms grupėms, jis gaudavo po šešiolika tūkstančių dolerių per metus, turėjo savo kabinetą su ant durų kabančia juoda plastmasine lentele, kurioje buvo išraižyti jo vardas ir pavardė. Kaip ir kitiems katedros darbuotojams, jam patarnavo vyresnio amžiaus sekretorė ponia Džounz. Dėstytojų kambaryje šalia kavinuko ji dažnai padėdavo namie keptos bananų duonos lėkštę. Ašokas spėjo, kad ponia Džounz, kurios vyras iki mirties dirbo dėstytoju anglų kalbos katedroje, buvo panašaus amžiaus kaip jo motina. Tačiau Ašoko motinai ponios Džounz