Bendravardis. Jhumpa Lahiri
nuo motinos padėklo. Paskui droviai padavė motinai nupieštą paveikslą. Po paveikslo figūromis jis užrašė savo vardą, ma ir baba. Tik po naujagimio atvaizdu nieko neužrašė.
– Nežinojau kūdikio vardo, – pasiteisino Gogolis. Tėvai jam pasakė. Tąkart Ašima ir Ašokas buvo pasirengę, pasirašę berniukų ir mergaičių vardų. Jie jau pasimokė su Gogoliu, žinojo, kad Amerikos mokyklose niekas nepaisys tėvų norų ir užregistruos vaiką maloniniu vardu. Jie nusprendė, kad, norėdami išvengti tokios painiavos, turi atsisakyti maloninio vardo – taip jau pasielgė dauguma jų draugų bengalų. Tad tinkamas ir maloninis jų dukters vardas buvo tas pats – Sonali, ir jis reiškė „auksinė“.
Po dviejų dienų, grįžęs iš mokyklos, Gogolis rado namie motiną, dėvinčią ne sarį, o chalatą, ir pirmą kartą pamatė pabudusią sesutę. Ji buvo aprengta rausva pižamyte, paslėpusia jos rankytes ir kojytes, ir rausva kepuryte, parišta po kakliuku ir įrėminusia apvalų kaip mėnulis jos veiduką. Tėvas taip pat buvo parėjęs. Tėvai pasodino Gogolį svetainėje ant sofos, padėjo jam ant kelių Sonali, liepė priglausti ją prie krūtinės, o ranka prilaikyti galvytę. Tada tėvas nufotografavo juos nauju 35 mm juostos nikono fotoaparatu. Langinės buvo truputį pakeltos, į kambarį sklido sodri popiečio šviesa.
– Labas, Sonali, – pasisveikino Gogolis, žvelgdamas žemyn į sesutės veiduką, paskui į objektyvą. Sonali vardas buvo užrašytas mergaitės gimimo liudijime ir turėjo lydėti ją visą gyvenimą, tačiau namuose visi pradėjo ją šaukti Sonu, paskui Sona ir pagaliau Sonia. Šis vardas suteikė mergaitei pasaulio pilietės statusą ir susiejo su broliu rusiška gija. Toks vardas populiarus ir Europoje, ir Pietų Amerikoje. Vėliau taip bus vadinama italė Indijos ministro pirmininko žmona. Iš pradžių Gogolis nusivylė, kad negali žaisti su sesute, nes ji visą laiką tik miega, teršia vystyklus ir verkia. Bet paskui mergytė pradėjo atsiliepti, kai jis pakutendavo jos pilvuką arba pastumdavo ant sūpynių, triukšmingai paleidžiamų pasukus rankeną, arba imdavo guguoti, kai jis šūktelėdavo: „Ku-kū!“ Gogolis padėdavo motinai maudyti mažylę, atnešdavo rankšluostį ir šampūną. Kai šeštadienio vakarais šeima važiuodavo greitkeliu į vakarėlius, rengiamus tėvų draugų, broliukas sėdėdavo šalia sesutės ant galinės sėdynės ir ją juokindavo. Visi Kembridžo bengalai persikėlė į Dedamo, Fremingemo, Leksingtono ir Vinčesterio namus su sodeliais vidiniuose kiemeliuose ir įvažiavimais iki paradinių durų. Jie susipažino su tokia daugybe bengalų, kad retas šeštadienis būdavo laisvas. Vėliau Gogolio vaikystės prisiminimuose iškildavo tas pats, pasikartojantis vaizdas – per trisdešimt žmonių užmiesčio name su trimis miegamaisiais, vaikai, rūsyje žiūrintys televizorių arba žaidžiantys stalo žaidimus, ir tėvai, valgantys ir tarpusavyje kalbantys bengališkai – kalba, kurios vaikai bendraudami nevartojo. Jis prisimindavo, kaip iš popierinių lėkščių valgė vandeniu atskiestą karį, kartais – picą arba kinų maistą, užsakytą specialiai vaikams. Į Sonios ryžių ceremoniją tėvai pakvietė tiek daug svečių, kad Ašokas nusprendė išsinuomoti salę universiteto miestelyje su dvidešimt sulankstomų stalų ir krosnimi. Priešingai nei nuolaidus jos brolis, septynių mėnesių amžiaus Sonia atsisakė valgyti bet kokį maistą. Pastvėrusi žemės grumstą, kurį tėvai iškasė kieme, ji ėmė su juo žaisti ir norėjo susikimšti į burnytę dolerį.
– Šita tai bus tikra amerikietė, – tarstelėjo kažkuris iš svečių.
Jų gyvenimui Naujojoje Anglijoje klestint, jiems bendraujant su likimo draugais bengalais, kito, ankstesnio gyvenimo žmonių, kurie pažinojo Ašimą ir Ašoką maloniniais Monu ir Mithu vardais, būrys palengva ėmė mažėti. Vis dažniau kas nors mirdavo, vidurnaktį juos išgąsdindavo telefono skambučiai ir vis daugiau laiškų jie rasdavo pašto dėžutėje, pranešančių, kad jau nebėra vienos ar kitos tetos, ar kurio iš dėdžių. Pranešimai apie mirtis niekada nedingdavo pašte. Blogos naujienos, kad ir perduodamos traškant telefonui ir atsimušant žodžių aidui, visada būdavo išgirstamos. Per dešimt metų, praleistų užsienyje, abu sutuoktiniai tapo našlaičiais – Ašoko tėvai mirė nuo vėžio, Ašimos motina – nuo inkstų ligos. Gogolis ir Sonia pabusdavo ankstyvais rytais, išgirdę kitapus plonos miegamojo sienos raudančius tėvus. Tada vaikai klupinėdami ateidavo į tėvų kambarį, pamatydavo tėvų ašaras ir, nieko nesuprasdami, sutrikdavo, tačiau patys labai nenusimindavo. Tam tikra prasme Ašokas ir Ašima gyveno lyg senukai – nebeliko tų, kuriuos jie kadaise pažinojo ir mylėjo. Tie žmonės liko atmintyje, ir tik ten Ašokas ir Ašima galėjo ieškoti paguodos. Net tie šeimos nariai, kurie dar gyveno, kažkodėl jiems atrodė mirę, nes negalėjo jų nei matyti, nei paliesti. Kai kas nors kartkartėmis telefonu pranešdavo apie gimimus ar vestuves, jų nugaromis perbėgdavo šaltukas. Kaip gali būti, kad jie dar gyvi, dar kalba? Ašokas ir Ašima giminaičius Kalkutoje pamatydavo tik kas keleri metai ir pasijusdavo dar keisčiau – šešios ar aštuonios savaitės pralėkdavo lyg sapnas. O kai sugrįždavo į kuklų savo namą Pembertono kelyje, niekas jiems nebeprimindavo šimto ar daugiau ką tik matytų giminių, ir Ganguliams atrodydavo, kad jie pasaulyje yra vieninteliai. Jie žinojo, kad žmonės, su kuriais augo, niekada nepamatys jų gyvenimo – niekada rytais neįkvėps drėgno Naujosios Anglijos oro, neregės dūmų, kylančių iš kaimyno namo, nedrebės automobilyje, laukdami, kol atitirps apšerkšnijęs stiklas ir sušils variklis.
Tačiau atsitiktiniam žmogui Ganguliai, išskyrus jų pavardę ant pašto dėžutės ir į ją metamus laikraščius India Abroad ir Sangbad Bichitra, niekuo nesiskyrė nuo kaimynų. Ašoko ir Ašimos garaže, kaip ir kitų, stovėjo kastuvai, genėjimo žirklės, rogutės. Jie įsigijo kepsninę, kad vasarą prieangyje galėtų gaminti tanduri patiekalus. Žengdami kiekvieną žingsnį, pirkdami kiek-vieną pirkinį, kad ir kokį mažą, jie apsvarstydavo ir pasitardavo su draugais bengalais. Kuo skiriasi plastikinis grėblys nuo metalinio? Kas geriau – gyva eglutė ar dirbtinė? Per Padėkos dieną šeima kepdavo kalakutą, įtrindavo jį česnakais, kmynais ir aitriąja paprika, gruodžio mėnesį ant durų prikaldavo vainiką, senius besmegenius aprišdavo vilnoniais šaliais, o per Velykas, nuspalvinę virtus kiaušinius violetine ir rausva spalvomis, suslėpdavo aplink namą. Dėl Gogolio ir Sonios jie kaskart vis ištaigingiau šventė Kristaus Gimimą ir tos dienos vaikai laukdavo daug labiau nei Durgos ir Sarasvatės pagarbinimo švenčių. Per apeigas, patogumo dėlei organizuojamas šeštadieniais du kartus per metus, tėvai nusitempdavo Gogolį ir Sonią į bengalų išnuomotą vidurinę mokyklą ar Kolumbo riterių salę, kur vaikai turėdavo barstyti serenčių žiedlapius ant kartoninio deivės atvaizdo ir valgyti prėską vegetarinį maistą. To niekaip nesulyginsi su Kalėdomis, kai jie pakabindavo ant židinio atbrailos kojinių, padėdavo Kalėdų Seneliui sausainių ir pieno, gaudavo šūsnis dovanų ir likdavo namie, nes nereikėdavo eiti į mokyklą.
Ašokas ir Ašima nusileido dar kelias atžvilgiais. Tiesa, žmona ir toliau vilkėjo tik sarį, nieko daugiau, ir avėjo sandalus „Bata“. Tačiau vyras, įpratęs dėvėti pasiūtus pagal užsakymą marškinius ir kelnes, išmoko nusipirkti juos jau pasiūtus, parkerius iškeitė į rašiklius, o skutimosi peiliukus „Wilkinson“ ir šepetėlį iš šerno plaukų – į skustuvus „Bic“, kurių nusipirkdavo pakelyje po šešis. Ašokas jau turėjo visą dėstytojo etatą, tačiau eidamas į universitetą nebesivilko švarko ir nesirišo kaklaryšio. Kadangi laikrodį galėjo pamatyti visur – prie lovos, virš viryklės, ant kurios virdavosi arbatą, automobilyje, ant sienos, priešais darbo stalą, jis liovėsi nešiojęs rankinį laikrodį, paslėpė savo „Favre Leuba“ giliai kojinių stalčiuje. Prekybos centre tėvai leisdavo Gogoliui prikrauti vežimėlį produktų, kuriuos valgydavo tik vaikai – atskirai suvyniotų sūrio skiltelių, majonezo, tunų, dešrainių. Gogolio pietums jie kulinarijos parduotuvėje pirkdavo mėsos užkandžių. Rytais Ašima sutepdavo sumuštinių su rūkyta Bolonės dešra arba jautienos pjausniu. Primygtinai prašoma, ji nusileisdavo ir kartą per savaitę pagamindavo sūnui amerikietišką vakarienę – keptą viščiuką „Shake’n Bake“ arba makaronų „Hamburger Helper“ su malta ėriena.
Šeima gyveno pagal išgales, tačiau būtinai nuvažiuodavo