Bendravardis. Jhumpa Lahiri
žmona.“ Iš jo kabineto ketvirtame aukšte Ašokui atsiverdavo platus keturkampio kiemo, apjuosto vijokliais apaugusia plytų siena, vaizdas. Giedromis dienomis jis sėdėdavo ant suoliuko ir, klausydamasis universiteto bokšto laikrodžio dūžių, užkandžiaudavo. Penktadieniais, po paskutinės paskaitos, eidavo į biblioteką paskaityti tarptautinių laikraščių, sukabintų ant ilgų medinių laikiklių. Jis skaitė apie amerikiečių lėktuvus, sprogdinančius Vietkongo tiekimo kelius Kambodžoje, naksalitų[6] žudynes Kalkutos gatvėse ir beprasidedantį Indijos karą su Pakistanu. Kartais Ašokas užlipdavo laiptais į viršutinį aukštą, kur ant saulėtos ir mažai lankomos bibliotekos lentynų gulėjo visa literatūra. Jis vaikščiodavo tarp lentynų, sustodamas prie savo mėgstamų rusų autorių, ir kiekvieną kartą labai pagyvėdavo, pamatęs savo sūnaus vardą, aukso raidėmis užrašytą ant knygų kietais viršeliais raudonų ir žalių nugarėlių.
Ašimai persikelti į priemiestį buvo dar sunkiau, nei iš Kalkutos atvykti į Kembridžą. Ji apgailestavo, kad Ašokas nepasirinko darbo vietos Šiaurės Rytų rajone – tada jie būtų likę mieste. Ją pribloškė tai, kad universiteto miestelyje nebuvo nei šaligatvių, nei gatvių apšvietimo, nei viešojo transporto ir mylios atstumu – jokios parduotuvės. Ji vangiai mokėsi vairuoti tojotą korolą, kurią buvo priversta įsigyti. Moteris ir toliau kartais sau dubenyje sumaišydavo pūstų ryžių, žemės riešutų ir svogūnų, nors ir nebuvo nėščia. Tačiau jai atrodė, kad būti užsieniete – tai tarsi visą gyvenimą lauktis kūdikio, nes nuolat savyje nešioji sunkumą ir jautiesi ne savo vietoje. Turi jausti atsakomybę už savo veiksmus, ankstesnis įprastas gyvenimas baigtas, jį pakeitė daug sudėtingesnis ir reiklesnis etapas. Ašimai dingojosi, jog kaip užsienietė svetimiems žmonėms ji kelia tokius pačius jausmus kaip ir tada, kai laukėsi kūdikio, – smalsumą, gailestį ir pagarbą.
Kai vyras būdavo darbe, ji galėdavo išvykti tik į universiteto miestelį, kuriame jie gyveno, ir į senamiestį, prisišliejusį prie teritorijos krašto. Ji vaikščiodavo su Gogoliu, leisdavo jam palakstyti universiteto kieme arba lietingomis dienomis sėdėdavo su juo studentų poilsio kambaryje ir žiūrėdavo televizorių. Kartą per savaitę ji iškepdavo trisdešimt samosų, kurias parduodavo šalia ponios Etzold iškeptų sausainių ir ponios Kasoli baklavos tarptautinėje kavinėje. Už kiekvieną gaudavo po dvidešimt penkis centus. Penktadieniais Ašima nusivesdavo Gogolį į viešąją biblioteką pasiklausyti pasakų vaikams. Kai vaikui sukako ketveri, motina jį tris kartus per savaitę rytais palikdavo universiteto darbuotojų vaikų darželyje. Tomis valandomis, kai Gogolis darželyje tapydavo pirštu ir mokydavosi anglų kalbos abėcėlės, Ašima vėl pasijausdavo prislėgta, nes nebuvo pratusi būti viena. Jai trūkdavo sūnelio įsikabinimo į laisvą jos sario kraštą, jiems kartu vaikštant, ir suirzusio, aukšto berniuko balso, kai jis būdavo alkanas, pavargęs ar jam reikėdavo į tualetą. Nenorėdama likti viena namie, ji sėdėdavo sutrūkinėjusiame odiniame krėsle viešosios bibliotekos skaitykloje ir rašydavo laiškus motinai, skaitydavo žurnalus arba kurią nors iš namų atsivežtą bengalų autoriaus knygą. Skaitykla buvo jauki, šviesi, su ryškiai raudonu kilimu ant grindų. Susėdę prie didelio apskrito medinio stalo žmonės skaitydavo laikraščius. Stalo viduryje stovėjo forsitijų ir švendrų puokštė. Nebegalėdama įveikti Gogolio ilgesio, ji eidavo į vaikų kambarį. Ten, skelbimų lentoje, buvo prismeigta jo nuotrauka profiliu, sėdinčio rytietiškai ant pagalvėlės ir besiklausančio, kaip vaikų skyriaus bibliotekininkė ponia Aiken skaito Katiną su skrybėle.
Praleidę dvejus metus universiteto apmokamame pernelyg šiltame bute, Ašima ir Ašokas jau galėjo įsigyti nuosavą namą. Po vakarienės pasodinę Gogolį ant galinės automobilio sėdynės, jie išvažiuodavo apžiūrėti parduodamų namų. Šeima nenorėjo gyventi senamiestyje, ten aštuoniolikto amžiaus dideliame name buvo įsikūręs Ašoko katedros vedėjas, jis kviesdavosi Gangulius antrąją Kalėdų dieną išgerti arbatos. Ašima ir Ašokas ieškojo būsto prie paprastų kelių, kur žmonės pievelėse palikdavo vaikiškus plastikinius baseinus ir beisbolo lazdas. Visi tie namai priklausė amerikiečiams. Kai sutuoktiniai paskambindavo į duris, apavas būdavo įnešamas į vidų, kačių tualetai slepiami virtuvėse, šunys lodavo ir šokinėdavo. Jie sužinojo įvairių architektūros stilių pavadinimus: Menkių kyšulio, Medinės druskinės, Pakylėtos rančos, Įgulos[7]. Pagaliau jie nusprendė įsikurti malksnomis dengtame dviejų aukštų kolonijinio stiliaus neseniai pastatytame name, kuriame anksčiau niekas negyveno ir kuris išdygo ketvirčio akro plote. Jie galėjo pretenduoti tik į tokį mažą Amerikos žemės lopinėlį. Gogolis kartu su tėvais ėjo į bankus ir laukdavo, kol jie pasirašys nesibaigiančius dokumentus. Kai pareigūnai patvirtino būsto paskolą, šeima nusprendė persikraustyti pavasarį. Keldamiesi sunkvežimiu „U-Haul“ į naują namą, Ašokas ir Ašima nustebo pamatę, kiek daug turto jie turi. Abu į Ameriką atvyko nešini po vieną lagaminą, su drabužių atsarga vos kelioms savaitėms. O dabar visuose buto kampuose stirksojo senų žurnalų Globe krūvos, skirtos suvynioti lėkštėms ir stiklinėms. Daugybės metų žurnalus Time reikėjo išmesti.
Naujo namo sienos nudažytos, kelias iki paradinių durų padengtas derva, malksnos ir terasa į saulės pusę apsaugotos nuo oro pokyčių, bet nešvarios. Ašokas nufotografavo kiekvieną kambarį ir Gogolį juose, kad galėtų nusiųsti giminėms į Indiją. Kai kuriose nuotraukose berniukas atidaro šaldytuvą arba apsimeta kalbąs telefonu. Jis – tvirto sudėjimo vaikas apvaliais skruostais, bet jau ryškėjančiais liūdno žmogaus bruožais. Jį teko įkalbinėti, kad nusišypsotų priešais fotoaparatą. Nuo namo iki artimiausio prekybos centro – penkiolika minučių, iki parduotuvių rajono, į kurį draudžiama įvažiuoti automobiliais, – keturiasdešimt minučių kelio. Adresas – Pembertono kelias, nr. 67. Jų kaimynai bus Džonsonai, Mertonai, Aspriai, Hilsai. Name buvo keturi kuklūs kambariai, pusantro vonios kambario, septynių pėdų aukščio lubos ir garažas vienam automobiliui. Svetainėje – plytų židinys ir erkerinis langas su vaizdu į kiemą. Virtuvėje – priderinta geltonos spalvos buitinė technika, besisukantis padėklas, plytelių rašto linoleumas. Svetainėje ant sienos kabėjo artimiausioje raižinių ir estampų parduotuvėje įrėminta Ašimos tėvo akvarelė, vaizduojanti kupranugarių karavaną Radžastano dykumoje. Gogolis turėjo atskirą kambarį, lovą su ištraukiama patalynės dėže, metalines lentynas, prikrautas įvairiausių žaislų: medinių konstruktorių, vandeniu pripildytų piešimo lentų, žiūronų filmukams. Dauguma Gogolio žaislų, kaip ir dauguma baldų, užuolaidos, skrudintuvas, puodai ir keptuvės, buvo įsigyti naudotų daiktų turguose. Iš pradžių Ašima nenorėjo savo namuose tokių daiktų, pati mintis pirkti tai, kas iš pradžių priklausė svetimiems žmonėms, ir dar amerikiečiams, jai atrodė gėdinga. Tačiau Ašokas pabrėžė, kad net katedros vedėjas taip apsiperka, jog amerikietis, kad ir gyvendamas dideliame name, nesidrovi mūvėti už penkiasdešimt centų nusipirktas dėvėtas kelnes.
Kai jie atsikėlė į namą, aplinką dar reikėjo sutvarkyti. Jų valdoje nebuvo nei medžių, nei krūmų prie paradinių durų, tad aiškiai švietė pamatų cementas. Pirmus kelis mėnesius ketverių metukų Gogolis žaidė ant nelygios žemės, purviname, akmenimis ir pagaliais užverstame kieme, jis susitepdavo savo sportinius batukus, o paskui visur, kur eidavo, išpėduodavo. Tokie buvo ankstyviausi jo prisiminimai. Visą likusį gyvenimą Gogolis prisimindavo, kaip šaltą, apsiniaukusį pavasarį jis rausėsi purve, rinko akmenis, po atversta plokšte rasdavo juodų ir geltonų salamandrų ir kaip kiti vaikai kaimynystėje šūkavo, juokėsi ir, važiuodami keliu, mynė triratukų pedalus. Jis neužmiršo ir šiltos, giedros vasaros dienos, kai iš sunkvežimio galo pasipylė juodžemis, o po kelių savaičių, stovėdamas verandoje su tėvais, pamatė išlindusius plonus žolės daigelius.
Iš pradžių vakarais jo šeima išvažiuodavo pasivažinėti, palengva tyrė naują aplinką: apleistus žvyrkelius, pavėsingus kaimo keliukus, ūkius, kuriuose rudenį galėdavai gauti aguročių, o liepos mėnesį nusipirkti uogų, parduodamų žaliose kartono dėžėse. Mašinos galinė sėdynė būdavo apdengiama plastikine danga, peleninės
Ginkluotų maoistinių grupuočių pavadinimas Indijoje.
JAV medinių gyvenamųjų namų architektūros stiliai.