Mažoji anglė Paryžiuje. Catherine Sanderson
petite anglais epopėja.
ANTRAS SKYRIUS
Šviesos miestas
Rue de la Roquette buvo judri gatvė tiek dienos metu, tiek naktį, iš abiejų pusių juosiama mažyčių parduotuvėlių, barų ir restoranų, prasidedanti sausakimšais barais prie Bastilijos ir vedanti link ramaus Per Lašezo kapinių prieglobsčio, juo tolyn, juo labiau apšiurusi. Nors gyventi vienai man dar buvo naujiena, retai kada jausdavausi vieniša. Mano gyvenimas klostėsi lyg scenarijus pagal aplinkinio triukšmo muziką: gyvą praeivių klegesį gatvėje po mano langu, iš apačioje esančios muzikos įrašų parduotuvės sklindančią boso garsų vibraciją, girtus paryčiais namo kiūtinančių ūžautojų riksmus. Bet ne vien tik gatvės garsai skverbėsi į mano namus: kai naktį išjungdavau šviesas, miegamajame karaliaudavo klaikus fosforinis švytėjimas, kurį skleidė žalios neoninės reklamos virš netoliese įsikūrusios pharmacie, o svetainę nuspalvindavo blyški oranžinė netoliese mirksinčių šviesoforų šviesa.
Viduje viskas buvo kvintesenciškai paryžietiška: niša su elektrine dviejų kaitviečių virykle, įtaisyta virš mini baro dydžio šaldytuvėlio, atstojo virtuvę, du pagrindiniai kambariai – kaip kišenės, o vonia – tokia trumpa, kad maudydavausi susirietusi, keliais siekdama smakrą. Viename apmusijusiame miegamojo kampe pro šviesius žalsvais augalijos raštais margintus tapetus smelkėsi juodas puvėsis ir mano patalynė dažnai būdavo drėgna. Žiemos metu butas pasidarydavo visai nesvetingas: po kiaurai perpučiamais langais įtaisytų mažyčių radiatorių skleidžiama šiluma išeidavo į gatvę anksčiau, nei bent truputį pajusdavau viduje. Po Kalėdų atostogų grįžusi radau savo miegamojo langą taip storai apšarmojusį, kad jį nugramdyti prireikė visos amžinybės.
Tačiau visa tai man nerūpėjo. Dažniausiai laiką leidau ne namie, o pėsčiomis šukavau miestą, apsiginklavusi vien žemėlapiu ar kišeniniu gidu – vieniša petite anglais savo elegantiškame naujuosius namus atstojančiame mieste, lyg kempinė iki paskutinio lašo į save siurbianti aplink tvyrantį prancūziškumą, į kiekvieną aplinkos detalę žvelgianti tarsi į stebuklą. Traukiau į save tokius skirtingus Paryžiaus kvapus: iš kas keli šimtai metrų įsitaisiusių boulangeries sklindantį kepamos duonos aromatą, subrendusio ožkos sūrio dvoką, pranešantį apie už dešimties žingsnių esančią fromagerie, pro metalines groteles į gatvę besiveržiančius pragariškus métro kvapus, šlapimo tvaiką požeminiuose koridoriuose. Gyvenant iš menkų lėšų Paryžiaus skonis buvo panašus į kartų espresą, gurkšnojamą žiemą, prie kavinės radiatoriaus paslapčiom šildantis kojų pirštus, liežuvį surakinantį rūgštų pigų raudonąjį vyną ar burnoje tirpstančią sviestinę pain au chocolat.
Kaip assistante, turėjau specialų mokytojo pažymėjimą, su kuriuo galėjau nemokamai lankytis beveik visuose miesto muziejuose, todėl visus juos vieną po kito ir aplankiau: Pompidu – arba Bobūrą, kaip jį vadina tikri paryžiečiai, – kur eskalatoriais pakilau iki pat viršutinio aukšto pasigrožėti atsiveriančiu miesto vaizdu; Pikaso muziejų Marė rajono širdyje su ramiu mūro siena apjuostu sodu; Rodeno muziejų, įsikūrusį Les Invalides4 šešėlyje. Maklinėdavau po Luvrą, pradėdama nuo Egipto relikvijų, bet niekada taip ir nepasiekdavau Monos Lizos – traukdavau į Café Marly pailsinti maudžiančių kojų ir grožėtis pagrindinį įėjimą saugančia stiklo piramide.
Mėgstamiausios mano vietelės buvo toliau nuo žmonių išmintų takų. Mėgdavau pasprukti iš universiteto teritorijos Sansjė rajone ir gerti mėtų arbatą mozaikos plytelėmis išklotame Paryžiaus mečetės kiemelyje ar pavasarį neštis užkandžių į Arènes de Lutèce5. Per langus tarp pamokų laiką užmušinėdavau mažyčiuose kino teatruose Mokyklos gatvėje, kur peržiūrėjau nesuskaičiuojamą galybę puikiausių nespalvotų Holivudo filmų.
Bet visai kaip Ruano laikais mane slėgė tai, kad bendravau daugiausia su tokiais pat atvykėliais kaip aš pati, kitais mokytojais universitete arba britais ir amerikiečiais, kuriuos sutikdavau baruose. Leisdavome ilgus vakarus lygindami savo užrašus apie patirtus nuotykius, ir nors tai buvo be galo smagu, troškau kažko daugiau. Svajonėse pyniau viltis susidraugauti su savo mokiniais, bet karčiai nusivyliau patyrusi, kad dauguma jų gyvena su tėvais ir vos pasibaigus paskaitoms sėdę į RER6 traukinius važiuoja namo į tolimuosius priemiesčius.
Dauguma mano didžiausių troškimų lenkė mane iš tolo: gyvenau greta prancūzų, bet ne tarp jų. Stebėjau prancūzišką gyvenimą, bet niekada iš tikrųjų jo negyvenau. Visada buvau per plauką nuo savo svajonių išsipildymo. Ir vis dėlto kartais šis mažas žingsnelis atrodė neįveikiamas.
Už nugaros palikusi savo antrąją paryžietišką žiemą – apmaudo kupiną šaltą metą su įprastais streikais, kurie į pabaigą visai nutraukė pamokas – ėmiau nerimauti ir dėl savo ateities Prancūzijoje. Gali būti, kad sutartis su universitetu nebebus pratęsta, bet galiausiai ne to ir norėjau. Niekada nedirbsiu mokytojos darbo – tai tebuvo patogiai pasitaikiusi priemonė pasiekti savo tikslą – prancūziškąjį gyvenimą. Teks skubiai susirasti kitą pragyvenimo šaltinį, pastovesnį, kuriuo galėčiau pasikliauti ilgoje kelionėje. Atsitiktinai susitikusi savo draugės draugę, amerikiečių teisininkų kontoros jaunesniąją administratorę, gavau atsakymą, kurio ieškojau – turiu baigti dvikalbius sekretorių kursus. Nesunkiai galėjai gauti asistentės darbą, jei anglų kalba yra tavo gimtoji ir puikiai moki prancūzų. Štai jums ir tobulas darbas petite anglaise.
Mano planas turėjo šiokį tokį trūkumą – vieninteliai kursai, suteikiantys dėmesio vertą diplomą, buvo dėstomi Anglijoje. Prancūzai turi grakštų posakį, tiksliai apibūdinantį padėtį, kurioje atsidūriau: devoir reculer pour mieux sauter. Teks griežiant dantimis žengti porą žingsnių atgal, kad galėčiau padaryti didelį šuolį į priekį. Nors ir būgštavau, neturėjau kito pasirinkimo – teks keliems mėnesiams grįžti į Angliją, kol vėl galėsiu šokti į savo paryžietiškąjį gyvenimą.
Kaskart pagalvojusi apie išvažiavimą iš Paryžiaus pajusdavau viduje didžiulį baimės rezginį. Klaidžiodama po vaisių ir daržovių turgų Rišar Lenuaro bulvare, grumdoma minios ir saugodama kojas nuo parduotuvių vežimėlių, be kurių joks paryžietis, regis, nepajėgtų išsiversti, ratukų, jaučiau, kaip gniaužia gerklę. Pati viena Majestic Bastille kino teatre žiūrėdama filmą „Visi ieško katino“7 lyg užkerėta spoksojau, kaip numylėtoje kaimynystėje klostosi įvykiai: mano raudonai balta savitarnos skalbykla, mėgstamiausia kavinė, muzikos įrašų parduotuvė, kurioje rinkdavau skrajutes į naktinius klubus. Pradėjus bėgti titrams publika puolė ploti – šio reiškinio niekur kitur nesu mačiusi, tik Prancūzijoje – ir prietemoje mano akys paplūdo ašaromis. Dabar Anglija man atrodė nyki ir dvimatė, palyginti su sodriu ir gruoblėtu gyvenimu Paryžiuje, kuriame žongliruojant ne savo gimtąja kalba kas žingsnis manęs laukė po iššūkį, kur kiekviena įveikta kliūtis reiškė mažytę asmeninę pergalę.
Tuo metu jau buvau susidraugavusi su Sara – kita universiteto lectrice. Ta škotė mergina turėjo kupetą tamsių garbanų ir polinkį į meilės nuotykius su nepažįstamaisiais – toks jos elgesys mane žavėjo, bet kėlė ir pasibjaurėjimą. Jis tikrai nepadėjo griauti giliai įsišaknijusio prancūzų požiūrio į petite anglaises ir jų palaidą moralę, tačiau būtų neteisinga manyti, kad Sara vienintelė atsakinga už šio mito palaikymą, ypač turint omenyje škotišką jos kilmę – juk iš esmės ji buvo petite ecossaise8.
Vieną kovo vakarą, likus dviem ar trims mėnesiams iki man gresiančio išvykimo, mudvi sėdėjome sukryžiavusios kojas ant vienintelės mano bute lovos, kuri atliko ir sofos paskirtį. Kaip paprastai, kambarys pirmajame aukšte su popieriniais langais buvo tarsi apsiaustyje: pro kreivai įstatytas duris traukė
Les Invalides – pastatų kompleksas Paryžiuje, pastatytas Liudviko XIV laikais kaip karo veteranų ligoninė ir prieglauda. Dabar tai populiari turistų lankoma vieta, kurioje įsikūrę muziejai.
Arènes de Lutèce – pirmajame mūsų eros amžiuje pastatytas amfiteatras, dabar – viešasis parkas.
RER (
Chacun cherche son Chat – 1996 m. romantinė prancūzų komedija, režisierius ir scenarijaus autorius Cédric Klapisch.
Ecossaise