Mažoji anglė Paryžiuje. Catherine Sanderson
šalia Didžiųjų bulvarų ar akmenimis grįstais skersgatviais ant Monmartro kalvos. Mūsų pokalbius pertraukdavo jaukios tylos pauzės – mus siejęs ryšys, regis, peržengė visus kalbos kliuvinius ir kultūrų skirtumus. Kai žvelgdavau į jo akis, – chameleoniškas, jos būdavo melsvos, žalios arba pilkos, priklausomai nuo besikeičiančios aplinkos, – atrodydavo, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Mudu tobulai tikome vienas kitam.
Su mano draugais ponas Varlius elgėsi nepaprastai šauniai. Laisvai įsitraukdavo į žodžių žaismą ar juokelius mano gimtąja kalba – būdavau labai patenkinta ir draugai nepraleisdavo to pro ausis. Tačiau darydavo ir žavių klaidelių, keletą jų perėmiau ir pati. Mudu sukūrėme savo slaptą kalbą, pagardintą franglais žodžiais ir gausiai knibždančią tyčinių riebių gramatikos klaidų. „Aš tokia pagiriuota“, – aimanuodavau po sunkios nakties. „Man net plaukus gelia“,– švelniai tyčiodavosi ponas Varlius iš mano, jo žodžiais tariant, pragaištingo angliško rengimosi stiliaus, erzindavo mane, kad išėjusi pasilinksminti geriu gerokai daugiau nei bet kuri prancūzaitė, bet labai taktiškai nutylėdavo, netriuškindamas mano pasitikėjimo, ir netaisydavo, kai kalbėdama prancūziškai supainiodavau gimines.
Aš taip pat susipažinau su jo draugais. Tingiai valgydavome namie ruoštą maistą su porele, kurią jis pažinojo nuo vaikystės – į sostinę juos atviliojo noras dirbti čia, bet gyvenimą mieste jie laikė neišvengiama blogybe ir savo ramybės oazę primenančius namus pasirinko mieguistame 15-tajame arrondissement. Mūsų vardai visada būdavo įtraukiami į klubo svečių sąrašą, kai tik kuriame iš jų dar nuo studijų metų Grenoblyje pažįstamas diskotekų vedėjas rengdavo pasirodymą. Kur tik ėjome, visur mane sutikdavo išskėstomis rankomis, girdavo mano prancūzų kalbą ir priimdavo kaip saviškę.
Pagaliau atradau tą nesugaunamą elementą, kurio taip trūko mano paryžietiškai patirčiai. Pamažu atsikračiau ilgai slėgusio jausmo, kad esu pašalaitė, stebinti paryžiečius iš tolo, tarsi pro stiklo sieną, ir negaliu paliesti to, ko taip geidžiu. Nors ponas Varlius ir pats nebuvo paryžietis, tačiau paėmė mane už rankos ir be jokių pastangų įsivedė vidun.
Grėsmingai artėjanti kelionė į Angliją jau nebebaugino manęs, nes dabar turėjau ne tik kur, bet ir pas ką grįžti. Tuo metu, kurį juokaudama vadindavau tremtimi, mudu ilgus vakarus leisime aistringai kalbėdamiesi telefonu prancūziškai. Atvažiuosiu savaitgaliais ir per atostogas. Dabar mane su Paryžiumi siejo tvirti saitai. O po tų kelių mėnesių, kai grįšiu, jau galėsiu visa galva pasinerti į savo naująjį gyvenimą. Gavusi naują darbą ir turėdama pašonėje poną Varlių, padėsiu savo prancūziškojo gyvenimo pamatus.
Jau nebebuvau tiesiog kažkokia petite anglais. Priklausiau jam.
TREČIAS SKYRIUS
Aidai
Vienas iš geriausių dalykų buržua stiliaus bute Simono Bolivaro alėjoje, kuriame mudu su ponu Varliumi praėjus septyneriems metams gyvenome su vos metukų dukrele Buožgalvėle, buvo krautuvėlė pirmame namo aukšte. „Les Intondables“ – kirpykla ne be humoro jausmo. Žaismingas pavadinimas, kuris galėjo reikšti bet ką, pradedant „neapkerpamieji“, „neapskutamieji“ ar net „nenušienaujamieji“, priklausomai nuo to, kaip pageidausite išversti veiksmažodį „tondre“, davė toną visai riešuto dydžio įstaigėlei su plakatu ant durų, reklamuojančiu kitas to paties ženklo kirpyklas Paryžiuje, Uagadugu ir Žif prie Ivetės (prancūziškas Bonjor Regio, nedidelio pajūrio miestelio Vakarų Sasekse, atitikmuo), ir neįmantrių psichodelinių piešinių sūkuriais ant sienų.
Jis lyg diena ir naktis skyrėsi nuo aštuntajame arrondissement įsikūrusių salonų išpūstomis kainomis, kuriuose per keturiasdešimt perkopusios pasipūtėlės Parisiennes rinkdavosi pasipuikuoti savo dizainerių kurtomis rankinėmis, kol dosnių arbatpinigių besigviešianti uniformuotų dažytojų, stilistų ir galvos masažuotojų armija sukdavosi aplinkui it pulkai grifų, tenkindama kiekvieną jų užgaidą. Dizainerių kurtais drabužiais apsikarsčiusios į penktą dešimtį persiritusios ponios su šuneliais, aprengtais Chanel paltukais, mūsų rajone pasirodydavo itin retai. Būtent todėl jis man taip patiko.
Les Intondables dar turėjo muzikinį automatą, prigrūstą mano mėgstamiausios muzikos – naujos ir senos. Stabtelėjusi blausiai apšviestoje fojė ištrinti reklaminiais laiškais užkimštos savo elektroninio pašto dėžutės, nustebdavau prisiminusi kiekvieną jau klasika tapusio grupės „New Order“ albumo žodį ar iš pirmųjų akordų pažinusi „Smells like Teen Spirit“. Jei grodavo man nežinomą dainą, turėdavau tramdyti norą kyštelėti galvą pro salono duris ir pasiteirauti. Tos draugingos mergaitės, kokia buvau kadaise, lipte lipdavusios prie diskotekų vedėjų naktiniuose klubuose, ilgai raginti nebūtų reikėję. Bet toji moteris, kuria tapau, tokiam lengvabūdiškumui neturėjo laiko – reikėjo lėkti čia pas vaikų auklę, čia į darbą ir atgal, iš kelio išsukant tik į prekybos centrą, kad nepasirodytų per maža. Buvau dirbanti motina, kurios gyvenimas ėjo tiksliai pagal nematomo metronomo tiksėjimą. Bijojau išsimušti iš vėžių, jei nukrypčiau nuo įprasto kurso.
Vieną birželio pabaigos šeštadienio rytą ponas Varlius, Buožgalvėlė ir aš praėjome pro saloną pakeliui namo bejėgiškai nuleidę rankas – ieškodami buto buvome patyrę eilinį nusivylimą. Žygio pradžioje turėjome didelių vilčių – nekilnojamojo turto agentūros tinklalapyje įdėtose nuotraukose buvo matyti natūralaus medžio grindys, veikiantys židiniai, o agentas telefonu pabrėžė, kad butas yra nuostabioje vietoje, su vaizdu į mairie du 19ième ir Biut Šomono parką. Tačiau kai atsivėrus paradinėms durims išvydome buvusius tarnų kambarius – vieną prie kito, be jokio jungiančio koridoriaus, be to, sužinojome, kad nėra centrinio šildymo, mūsų entuziazmas ėmė blėsti, o galiausiai ir visai išdulkėjo, kai vonios kambaryje tikro tualeto vietoje atradome sanibroyeur, kuris nuleidus vandenį kėlė kurtinantį triukšmą. Tiesa, pavojingu kampu išsilenkęs pro miegamojo langą galėjai akies krašteliu užkabinti parko pakraštėlį ir šiferiu dengtą rotušės stogą, bet tai buvo menka paguoda, turint galvoje visus buto trūkumus.
Kai pasiekėme namus, ponas Varlius palaikė atidaręs sunkias medines duris, kol akmeniniais laipteliais užnešiau Buožgalvėlės vežimėlį į blausiai apšviestą, apskurusį fojė. Teko pripažinti, kad praėjusių amžių sandūroje iš smiltainio statyto Osmano10 laikų namo penktajame aukšte esančiam mūsų butukui konkurentų rasti sunku. Kambariai buvo gerai išplanuoti, grindis dengė ąžuolinės lentos, židiniai – iš marmuro, o sienos storos, todėl su kaimynais susitikdavome, bet retai kada juos girdėdavome. Balkonas – per visą aukštą, o didžiuliai iki pat grindų langai žvelgė į pietų pusę, todėl kambariai buvo sklidini saulės šviesos. Vienintelė bėda, kad šis butukas nepriklausė mums, ir net jei šeimininkus būtume įtikinę jį parduoti, tai toli gražu ne mūsų kišenei.
Troškimas turėti savo būstą mane tiesiog apsėdo nuo tos akimirkos, kai pilkšvai mėlynose dukros tėvo akyse šmėstelėjo mintis apie Buožgalvėlę. Ponas Varlius buvo sutrikęs ir nesuprato, kodėl man taip maga įsigyti nekilnojamojo turto: prancūzai, priešingai nei anglai, iki keturiasdešimties nė nesusimąstydami gyvena nuomojamuose namuose. Bet būstų kainoms ėmus kilti aukštyn svaiginančia spirale, aš vis labiau rūpinausi bijodama, kad galime nesuspėti į traukinį.
– Niekaip negaliu patikėti, kad kas nors ryžtųsi mokėti šitokius pinigus už butą su išliaupsintuoju „Portaloo“11, – bambėjau aš, rausdamasi raktų. – Jeigu tokiems žmonėms kaip mes kainos rinkoje yra per aukštos, kas, po galais, gali sau leisti ką nors šiame mieste įpirkti?
Dar nespėjau įsivažiuoti į man taip būdingus ilgus išvedžiojimus, kai su niekuo nesupainiojami gitaros akordai privertė užsičiaupti. Išlaisvinusi Buožgalvėlę iš vežimėlio apsaugos įrenginių pažvelgiau į poną Varlių, kuris atidžiai tyrinėjo bendrą pašto dėžutę
Georger-Eugène Haussmann (1809–1891) – architektas, 1852–1870 metais Napoleono III užsakymu vykdęs Paryžiaus miesto renovaciją. Ji tęsėsi ir po 1870 metais įvykusio Antrosios imperijos žlugimo.
Portaloo – kanalizacijos nuotėkų rinkimo aparatas, įrengiamas pastate, neturinčiame bendros kanalizacijos sistemos.