Mažoji anglė Paryžiuje. Catherine Sanderson
užplūdo kalnas entuziastingų atsakymų, pradedant pasiūlymais, nepadoriausiais iš nepadoriausių, ir baigiant nuoširdžiais vyrų laiškais apie tai, kad jie norį tik patobulinti savo anglų kalbą. Mudvi tingiai žiūrinėjome atsakymus, kuriuos Sara buvo atidėjusi į antraeilį sąrašą su mintimi, kad neketina leistis į artimesnius santykius. Tegul ji ir plačių pažiūrų, bet net prie geriausių norų nebūtų galėjusi visų aprėpti.
– Sunku patikėti, kad atsakė šitiek žmonių, – tariau su nuostaba. – Tavo ėjimas tikrai pasiteisino…
– Visiškai, – atsakė Sara ir įsipylė dar taurę vyno. – Ypač dėl to, kad visi šeši, su kuriais iki šiol buvau susitikusi, vaišino mane vakariene.
Bijojau net pagalvoti, ko už vakarienę tikisi vaikinas, atsiliepiantis į pažinčių skelbimus. Nors tuo metu po ašaromis pasibaigusio trumpo meilės romano su anglu vaikinu, taip pat atvykėliu, pati buvau vieniša, negalėjau įsivaizduoti, kad einu į aklą pasimatymą. Visas šis „verslas“, mano akimis žvelgiant, buvo kažkoks nesveikas, ir džiaugiausi galėdama likti nešališka stebėtoja, viską išgyventi per Sarą.
Ir vis dėlto vienas laiškas iš „B sąrašo“ užkabino mano dėmesį. Kas tiksliai jame buvo parašyta, aš jau senų seniausiai pamiršau, bet iš kitų jis išsiskyrė žaismingu tonu ir tobulai atseikėta doze ironijos. Autorius pasivargino iškarpyti iš žurnalų juokingų paveikslėlių, kuriais iliustravo savo žodžius: virš glaudėmis apsitempusio vyriškio su ūsais, mūvinčio baltas kojines ir įsispyrusio į gumines šlepetes, ranka buvo užrašyta: „Renkuosi įprastą apavą.“
– Kaip prancūzas, šis vaikinas atrodo gana šmaikštus, – pareiškiau mojuodama laišku Sarai po nosimi ir svarstydama, kodėl šis kandidatas neatsidūrė „A sąraše“. Tarp mano pageidaujamų bruožų humoro jausmas neabejotinai užėmė aukštą vietą. – Tik pažvelk, jis mėgsta vaikščioti į klubus, klausytis elektroninės muzikos, dirba žurnale… Galėtų būti visai smagu su juo susipažinti…
– Tai duokš man telefoną, – burbtelėjo vos šyptelėjusi Sara. – Ką gali nuveikti tuoj, niekad nesakyk rytoj, ką?
– Ne, palauk! Taip negalima! – užprotestavau aš, staiga susigėdusi. – Ką, po galais, jam pasakysime?
Bet jau buvo per vėlu. Pasičiupusi telefoną Sara rinko numerį.
Mudvi sėdėjome prie apvalaus stalelio, siurbčiojome bière blanche iš visai nemoteriškų bokalų ir buvome giliai įnikusios į pokalbį, kai pasirodė jis. Tarp mūsų juoko priepuolių Sara nuo vyno besipinančiu liežuviu kažkaip sugebėjo įtikinti suglumusį vaikiną iš sąrašo „B“, kad jis turi susitikti su mumis vienoje iš mano mėgstamiausių vietų. Pasiūlėme, jei nori, atsivesti draugą ar draugę – tai buvo pabrėžtinai ne pasimatymas. Aš niekaip negalėjau atsistebėti, kad Café Charbon ir daugelio kitų Paryžiaus vietų padavėjos, regis, pakluso vienam stiliui: buvo liesos, bet tvirtos, be jokių pastangų darė visiems įspūdį ir šiek tiek niekino savo irzlią, bohemišką clientèle. Bare, kurio vidus buvo išdažytas tiksliu nikotino atspalviu, o gal kadaise buvo baltas, tik sugėrė tūkstančių cigarečių dūmus, dėl aukštų lubų akustika buvo tokia, kad triukšmingi pokalbiai aplink mus virto neįkyriu fonu.
Mano draugužės povyza pasikeitė, akys grobuoniškai prisimerkė ir aš atsisukau pasižiūrėti, ką ji bus išvydusi. Mėlynakis berniukas per dideliu vilnoniu paltu buvo ką tik įėjęs pro sunkias švaistines duris ir kažko dairėsi. Atitiko aprašymą – tai ir buvo mūsų svečias. Laibas, trumpais rusvais plaukais. Tarpduryje jis stabtelėjo, atsisagstė paltą, po kuriuo vilkėjo gerai prigludusį juodą megztinį su vaivorykšte, ir pirma man šovusi mintis buvo – ar tik jis ne gėjus?
Sugavusi jo žvilgsnį Sara pamojo. Ponas iš sąrašo „B“, atrodė, lengviau atsipūtė mus pamatęs. Galbūt jį, kaip ir mane, kamavo baimė vienam einant į sausakimšą barą.
– Bonsoir les filles, – pasisveikino ir numetė savo paltą ant kėdės atlošo. – Žinau, sakėte, kad galiu atsivesti draugą, bet aš dar visai neseniai Paryžiuje – persikrausčiau čia ieškotis darbo – ir nedaug turiu pažįstamų. Todėl, deja, jums teks tenkintis vien mano draugija. – Mudvi su Sara trumpam atsistojome, kėdėmis sučirpindamos mozaikos plytelėmis grįstas grindis, ir jis privaloma tvarka pakštelėjo mums į skruostus.
– O jūs tikrai gerai kalbate angliškai, – droviai pastebėjau. – Kur kas geriau nei bet kuris iš mano studentų, be to, labai britiškai…
– Ak, taip, San Diege baigiau magistro studijas, – paaiškino jis ir įsitaisė kėdėje priešais mane. – Ten turėjau labai daug draugų anglų, kurie, kaip ir aš, daugiausia buvo pagal mainų programas atvažiavę studentai. Todėl ir neužsikrėčiau amerikietišku akcentu. – Aš nusišypsojau iš to, kaip juokingai jis parinko žodžius – amerikietiškas akcentas nuskambėjo lyg kokia liga.
– Galiu kirsti lažybų, kad turėjote ir anglę merginą, – spėdama šovė Sara, palinkusi šiek tiek arčiau prie jo ir švelniai palietusi ranką. Negalėjau atsistebėti, kokia tiesmuka ji kartais gali būti, bet kad ir nenoromis, turėjau pripažinti: ir man buvo smalsu išgirsti, ką jis į tai atsakys.
– Na… ne visai. Buvo viena mergina, bet ji iš Velso, – paaiškino jis ir vos vyptelėjo, lyg norėdamas parodyti, kad prisiminimai vis dar gelia.
Vakarui bėgant man vis labiau ir labiau patiko mūsų svečias. Jis buvo santūriai žavus ir turėjo taiklų humoro jausmą, kuris prancūzams retai būdingas. Nuo tų tamsiaplaukių tipų ant akių krintančiais plaukais, kurie mane paprastai traukdavo, vaikinas išoriškai labai skyrėsi, nes buvo šviesiaplaukis ir pablyškęs. Neigti buvo beprasmiška – jis mane sužavėjo, nors ir mačiau, kad Sara ne mažiau susidomėjusi. Juo daugiau kalbėjome, juo labiau tikėjausi, kad jis, paniekinęs jos entuziazmą, pasirinks mane.
– Keli mano draugai penktadienio vakare groja „Rex“ klube, – tarė jis paprastai, kai Sara kavinės gale laukė eilėje prie tualeto, kurį tiksliau būtų buvę pavadinti tupykla. – Gal norėtumėt kartu? – Man buvo smalsu, ar neatsitiktinai jis pasirinko laiką kviesti ir ar mandagus „norėtumėt“ šiuo atveju reiškia daugiskaitą, ar vienaskaitą.
– Mielai ten nueičiau, – atsakiau lupinėdama nagais savo alaus butelio etiketę. – Man labai patinka „Rex“ klubas. Bet nesu tikra, ar Sara ten jaučiasi it žuvis vandeny… – Iš tiesų tai nė neketinau apie tai užsiminti Sarai. Nesunkiai atleidau sau šią mažutę išdavystę – nusprendžiau, kad būtų pernelyg žiauru palikti jai vaikiną, taip pasmerkiant jį tapti dar vienu kryželiu jos sąraše, nes jaučiau – jis tikriausiai ypatingas egzempliorius.
Net prabėgus daugeliui metų ponas Varlius sutrinka, kai pasakoju istoriją apie mūsų pažintį. Jis taip niekada ir nesugebėjo pateikti patenkinamo paaiškinimo, kodėl tada apskritai atsiliepė į žinutę žurnale. Tikriausiai nieko keista, kad jo įvykių versija gerokai sutrumpinta:
– Na, – sako jis kiek suirzęs, – mes susipažinome bare.
Mudu su ponu Varliumi apsigyvenome kartu, kai mano tarnybos laikas Sorbonne Nouvelle universitete pagaliau baigėsi. Šiek tiek nenoromis palikau savo deux pièces butuką Rue de la Roquette gatvėje ir persikrausčiau į jo chambre de bonne, kelios minutės kelio nuo Liuksemburgo sodų. Tai buvo padaryta grynai pragmatiškais sumetimais, bet mudu jautėmės beprotiškai laimingi savo mažyčiame kokonėlyje ir aš retai kada skųsdavausi dėl nuolaidžių grindų, pavojingai kybančių elektros laidų ar to, kad turėdavau apsiginkluoti sunkiu viduramžius primenančiu raktu ir lediniais plytelėmis klotais laiptais šlepsėti į kito aukšto laiptinėje esantį tualetą.
Tą vasarą liejau prakaitą už neperšaunamo