Apgultis 13. Tamas Dobozy
priėjo arčiau stiklo pažiūrėti kartu.
– Gražu, – pasakė jis.
– Gražu, – atsiliepiau aš.
Ir buvo gražu, lyg sapnų šifruotė, užrašyta po kelių dienų, kai pameni tik vos atpažįstamus ženklus pasaulio, pranykusio nespėjus įspausti jo popieriuje. Bet žiūrėdamas į šiuos lapus nejaučiau jokios nuostabos, vien dėkingumą už tai, ką Judita man davė ir ko užspęstai tokio gyvenimo moteriai niekada nebus leista patirti, – viltingumo, kurį jos jūreiviai jautė pabėgimo akimirką, kai namai tebebuvo visur, žiburiavo ten tolumoje, ir kai kiekviena klaida, kiekvienas aikštingas sprendimas tąsyk buvo ištrintas.
Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas
„TIBORAS KALMANAS. TIBORO Kalmano vila.“ Šitai Derdis spėjo Zoltanui pasakyt tą naktį, kai juodu savavališkai spruko iš stovyklos, susišnabždėję tarp kitų šauktinių, tokių pat vaikių, tik miegančių, kai kurie jų buvo vos šešiolikos, suvaryti paskutinėmis karo valandomis beviltiškai bandant gelbėti jau žlugusį režimą, jau nugalėtą šalį ir tautą. „Reikia nusigauti į Matiašfeldą, – aiškino Derdis, – ten jo vila. Tiboras Kalmanas duos mums popierius.“ Bet Derdis nubėgo netoli, tik iki kareivinių kampo, iki atplėštos tvoros lentos, išlindo per tvorą, įnirtingai stengdamasis neatsilikti nuo Zoltano, kuris, sakytum, visada bėgdavo greičiau, mikliau laipiojo, įžiūrėjo tamsoj. Zoltanas jau lūkuriavo kitoj griovio pusėje pasislėpęs krūmokšniuose, kai riktelėjo sargybinis, pirmą kartą pokštelėjo kulkos, ir Derdis parkritęs ėmė spiegti: „Koja! Mane pašovė! Zoli, padėk man“, – o Zoltanas atsisukęs dirstelėjo į draugą, svarstydamas, kokia tikimybė, kad spės prie jo pribėgti, kiek Derdis pajėgs šlubčioti pašauta koja, ar pavyks abiem prasmukti pro sargybinius. Juos sučiups, apkaltins dezertyravimu ir abiem skirs mirties bausmę. Tuomet Zoltanas pasuko ton pusėn, kur buvo susiruošęs, o toldamas Derdžio riksmus girdėjo vis menkiau.
Buvo 1944-ųjų gruodžio pabaiga, ir tą naktį, sprukdamas iš laikinos stovyklavietės ir paskirstymo kiemo, bėgdamas ir nesustodamas dar ilgai po to, kai karo policininkai, nenorėdami rizikuoti gyvybe, paliovė sekti jo pėdomis į rytus, Zoltanas suvokė, kad jokių vilčių nebeliko, – priešais stumiasi pabėgėlių siena, o už jos dunda rusų patrankos, taip garsiai, tarsi šaudytų visiškai čia pat. Budapeštą užliejo iš priemiesčių garmantys žmonės: iš Rakošpalotos, Peštsentlėrinco, Šorokšaro, Matiašfeldo, Raudonoji armija ne tik juos pasiekė ir užėmė, bet artėjo prie paties Budapešto.
Taigi Zoltaną nešė žmonių srautas, plūstantis iš vienų mirties spąstų į kitus apsiaustyje, ir visa, ką jis pamatė, nuo šiol neiškalbėta atkakliai pulsuos kiekvienoj jo minty, kiekvienam tariamam žody. Raudonosios armijos į gyvą skydą suvaryti civiliai. Naciai, sprogdinantys tiltus drauge su šeimomis ir kareiviais, mėginančiais kirsti Dunojų. Vyrai ir moterys, per užšalusią upę varu gabenantys amuniciją vokiečiams Margaritos saloje, krintant sovietų kulkų ir bombų lietui. Jis matė vaikus, kurie atrėmė du tuzinus rusų: lakstydami apleisto namo laiptais, šaudydami iš kiekvieno lango, jie sudarė vaizdą, tarsi viduje būtų nemenkas būrys kareivių. Matė sklandytuvais žemėn smingančius jaunus berniūkščius, bandžiusius atskraidinti atsargų fašistinėms Hitlerio ir Salašio kariuomenėms, laukus, nusėtus lėktuvų korpusų, sparnų skeveldrų ir persikreipusių pilotų kūnų, ir jie Zoltanui regėjosi tarsi karo raidynas, neišverčiamas į žmonių kalbą. Netoli Vermezės sprogo dujų magistralė, ir ištisas dienas pro visus asfalto plyšius ir skyles veržėsi liepsnos – mėlynos, oranžinės, geltonos, jos šoko palei kelią, tarsi tik ugnis dar galėjo švęsti tai, kas nutiko Budapeštui.
Jis matė išsekusius gydytojus, bandančius gelbėti pacientus iš degančios ligoninės, nešančius juos ant sniego tik tam, kad suvoktų neturintys nieko – nei antklodės, nei paklodės, net marškinių apsupti juos nuo stingdančio šalčio. Apgriautame name, kuriame glaudėsi nebeįgalintys toliau eit sužeistieji, pastebėjo nepaprasto grožio aštuoniolikos ar devyniolikos metų merginą, paklaikusiu žvilgsniu, kažką šnabždančią iš po sužeistų, badmiriaujančių, šiltinės krečiamų kūnų krūvos, ir kai pasilenkė arčiau klausydamasis, ką ji sako, – „nušauk mane, maldauju, nušauk“, – išvydo, kad jai nutrauktos abi kojos.
Šitiek laiko Zoltaną kankino Tiboro Kalmano vilos idėja – sakytum, kad pati vieta regi jį, o ne atvirkščiai, kartais pasivaidendama ten, iš kur jis bėgo, tad Zoltanui tekdavo laikyti save, kad nepultų į degantį butą, metro tunelį ar bombarduojamą sodą, stumtelėtas minties – štai ji, pagaliau atkakau.
Po kurio laiko Zoltanas pasijuto saugomas vilos, tarsi naujas jos žadamas gyvenimas būtų tikrasis, o dabartinis – apsimestas, netikras, niekieno realiai negyvenamas, todėl visa, kas dabar vyksta, iš tikrųjų nutinka ne jam. Būtent tai padėjo Zoltanui išgyventi, kai jį prievarta užverbavo – kartu su kitais vaikiais ir į vakarus bėgančiais jaunais vyrais – į Vanajaus batalioną, kur teko daryt būtent tai, ko jis vylėsi išvengti, – kariauti nacių pusėje. Būtų mielai prisiminęs, kada tai įvyko, bet tuo metu nebuvo datų – gruodžio pabaiga, sausio pradžia – kažkada per tą šimtą apgulties dienų, kurios jam taip ir nesibaigė, buvo išvilktas iš slaptavietės rūsyje Vanajaus vyrų, kartu su kitais gavo šautuvą ir paaiškinimą, kaip atrodo rusai, ir nuo tos akimirkos – juodas tarpas, mokyklinukai draugai krinta aplink jį, Vanajus radijo ryšiu praneša sovietams karo belaisvių neimąs, o sovietai atsako taip, kaip Vanajus ir tikėjosi, – taip pat žudo visus, kas pakliūva jiems į rankas, Vanajus, aišku, su didžiausiu malonumu tai praneša Zoltanui ir kitiems, žinodamas, kad šitaip paskatins juos kautis dar beprotiškiau. Paskui vasario mėginimas pralaužti rusų linijas, gatvėse išguldyti vokiečių ir vengrų kareiviai, bandantys veržtis iš nusiaubtos sostinės, bėgti į miškus, paskui į vakarus, kur buvo susitelkusios likusios Hitlerio armijos, galvotrūkčiais puolantys į raketų, tankų ugnį, prieš vamzdžius snaiperių, įsitaisiusių namuose palei kelius, kuriais sovietai žinojo juos bėgsiant, burbuliuojantys kanalizacijoje, kur vandens lygis kilo su kiekvienu kopėčiomis nusileidžiančiu kūnu, kol pasiekė nosį ir apsėmė juoda, veriančia panika. Kiek mažai iš jų išsigelbėjo. Trys procentai, pasakys istorikai. Kiti kareiviai – tūkstančiai – buvo nukauti Senos skvere ir Levėhazo gatvėje, Selo Kalmano aikštėje, rietuvėmis kraunami tarpduriuose, traiškomi tankų – besikeikiantys, maldaujantys, kūkčiojantys, negalintys iššauti net paskutinės pataupytos sau kulkos.
Bet Zoltano tarp jų nebuvo. Jis jau buvo perėjęs į kitą pusę: atsisuko į šešiolikinį ir septyniolikinį vaikinukus, su kuriais drauge kariavo, ir nušovė spoksančius į jį be amo, ir kaip tik per petį pamatė artėjančius rusus. Jam dingtelėjo, kad berniukų akyse pagavo paskutinį pavydo blykstelėjimą, apmaudą, kad pirmiems tai nešovė į galvą, o paskui visa ten buvusi šviesa užgeso amžiams, ir Zoltanas atsisuko, jausdamas, kad kažkas temsta ir jo viduje, balsas ima lūžinėti, tampa minkštas ir nelankstus kaip radijo tyla. „Mirtis fašistams“, – riktelėjo jis, ir jam buvo atlyginta raudono kaspino galu – rusai užrišo šį jam ant rankos, ant galvos užmaukšlino kepurę ir pasiuntė atgal į mūšį.
Kaip tik sovietų „karo didvyrio“ apdovanojimas, įteiktas Zoltanui 1945 metų pabaigoje, galiausiai atvedė jį į Tiboro Kalmano vilą – į tą vietą, kurioje tarytum buvo susitelkusios visos jo nelaimės ir jo atpirkimas, kur jam galėtų atleisti tą kaltę, kad išgyveno apgultį vietoj kito, vertesnio žmogaus, – tiesiog bet kurio išlikti verto žmogaus, kaip antai toji mergina be kojų laikinoje ligoninėje, nes jis padarė tai, ko ji tą dieną prašė, – pasirausęs tarp koridoriuje suverstų sužeistų, mirštančių ar mirusių kareivių, atrado revolverį, viena ranka ją apglėbęs, kita prispaudė vamzdį jai prie smilkinio. O, jeigu tik būtų atvykęs į vilą laiku, atsiduso jis. O, jeigu būtų pasirinkęs kitą kelią – mirtį. Dabar jau žinojo – mirtis geriau už tai, ką padarė, kad išsigelbėtų, bet jau per vėlu, išdavystė tapo Zoltano pašaukimu, ir moteris, sutikta vilos tarpduryje tą dieną,