Apgultis 13. Tamas Dobozy
– nėmaž nepanašios į merginas, stoviniuojančias ir plepančias ties sankryžomis Monrealyje, Toronte, Vankuveryje, – o lyg pagal komandą „ramiai“ sustatyta pulko rikiuotė, kurioje viena kita daugių daugiausia kilsteli prie lūpų cigaretę ar išmeta priekin koją.
Janka išeidavo ir pareidavo į būstą, kur mudu su jos motina gulėjome lovoje, nė žodžio netarusi, kur eina, neklaususi leidimo, bet visada pataikydavo grįžti pietų ir labanakt skaitinių iš knygos, kurią sykį man atnešė, – tokią sutrintą, tarsi ją daugybę metų kažkas vartė kas vakarą, pro nugarėlėje peiliu pradurtas skylutes knyga buvo surišta virvės galiukais. Pasakojimas buvo apie vėją – kiekviename puslapyje vėjas plukdė ežeru valtį, dangumi nešė aitvarą, balandžius varpinės link, gainiojo rudens lapus – ir kai skaitydavau, jos akys išsiplėsdavo, tarsi prie paveikslėlio būtų įsivaizdavusi kitokį pasakojimą, kitokius žodžius.
Visa tai telefonu pasakojau Anai, sakydamas esąs Bukarešte, užklodamas vienas gatves kitomis, meluodamas apie Jankos kilmę. Kai Ana svyruodavo – „na, aš nežinau“, kai imdavo neaiškiai mykti, aš porindavau jai, kaip skaitau mergaitei knygą, kuo jos motina vertėsi pragyvenimui, kokia tyli būna Janka, kai puikia vengrų kalba nepasakoja, kaip jų kaimas Erdėjuje atrodė seniau, prieš tėčio mirtį (jau buvau besakąs, kad tėvas žuvo nuo rumuno rankos, bet nusprendžiau nepersistengti), o tai ir privertė jos motiną persikelti į miestą ir pardavinėti save. Motiną suėmė, uždarė į kalėjimą, ir Janka atsidūrė vaikų namuose. Tikėjausi, kad stabčiodamas, kaskart kiek pakeisdamas pasakojimą sukūriau įspūdį, jog gaudau orą, esu susijaudinęs ir, manyčiau, tam tikra prasme ir buvau, ir ne tik nerimaudamas, kad Ana nepagautų manęs meluojant, bet ir dėl priežasčių, visai nesusijusių su šia istorija ir netgi su Janka, priežasčių, kurios šovė man į galvą tik tada, kai pakėliau telefono ragelį ir surinkau savo namų numerį, vildamasis pataikyti akimirką, kai Ana nustebs, bus pagauli ir atvira mano balsui.
– Hm, – atsiliepė Ana. – Nesu tikra… tikriausiai dėl to, kad jai penkeri. Man nepatinka, kad jos motina tebėra gyva, – ji nutilo. – Atsiprašau, kad taip pasakiau. Nelabai gražu…
– Ana, aš sukoriau visą kelią iki Rumunijos. Mes apie tai jau kalbėjome.
– Žinau, žinau. Sakau, kad gal tai ir gera mintis. Tada taip dingojausi. Kuo ji vardu? Janka? Ji kartais galėtų grįžti aplankyti motinos. Galėtume kartais nupirkti ir motinai bilietą, kad atvyktų jos pamatyti… – ji nutilo. – Ne, nieko, – atsiduso.
– Mums reikės daugiau pinigų, – pasakiau. – Yra papildomų mokesčių…
Pirma tikėjausi entuziazmo, o dabar ieškojau ko nors, kas ją krestelėtų.
– Na, žinoma, – atsakė ramiai nusijuokdama.
– Tai imtis? – paklausiau.
– Žinoma, imkis, – atsakė ji greičiau nei pirma, tarsi užsikrėtusi mano jauduliu. – Juk dėl to ten ir esi!
– Buvo kartą jūreivis. Regis, 1967-aisiais…
– Paklausyk, Judita. Noriu su tavim pasišnekėti.
– Tuoj, palauk, – ji nusišypso, ištraukia man iš rankų butelį, kurį buvau pagriebęs, atsuka. – Jūreivis norėjo pasidirbinti tokį greitą laivą, kad korpusas neliestų vandens. Vieną vakarą prisigėrė ir padirbo ratukus, jie buvo kaip balionai, tik su pelekais, pritvirtino juos prie savo automobilio ir įvažiavo į Tisos upę…
– Mums reikia pasikalbėti apie Janką.
– Gali ją paimti, – atsakė ji, dar šypsodama.
– Paimti?
– Aš negaliu ja pasirūpinti, – atsakė ji. – Aš ja nesirūpinu, mama prižiūri, bet ji jau tokia sena. Jankai be manęs bus geriau.
– Čia, kur tu gyveni, ne vieta auginti vaiką. Čia…
– Tavo namai bus daug geresni. Prikimšti pinigų iki stogo.
– Klausyk, jei kalbam apie pinigus…
– Visada, – ji nusijuokė. – Visada kalbam apie pinigus.
– Tu jos motina.
Ji pastatė butelį, priėjo ir pažvelgė man į akis, išsižiojo apnuogindama dantis. Bet paskui kažkaip atsileido, suminkštėjo, pliaukštelėjo, kur buvo sugriebusi mane už marškinių.
– Taip, – pasakė ji. – Aš jos motina, – užsuko butelį, atsisėdo ant lovos ir apkabinusi rankomis kelius pasikišo juos po smakru.
– Tu irgi galėtum atvykti… – drąsiai galėjau tai sakyti. Žinojau.
Ji papurtė galvą.
– Ir ką daryti? – nusijuokė. – Ten ar čia, man vis viena, – ji vėl paėmė butelį. – Buvo vienas jūreivis, kuriam pavyko pasprukti, – bet tik tam, kad išsiaiškintų, jog vieta, į kurią atvyko, ta pati, iš kurios išvyko.
– Gal jau liautumeisi apie tuos jūreivius? Kalbam apie svarbius dalykus. Tai svarbiausias sprendimas tavo gyvenime.
– Negi nenori sužinoti, kas jam nutiko?
– Ne, – atrėžiau. – Ne, nenoriu.
Ji gūžtelėjo, pirštu išvingiuodama jūreivio maršrutą ant savo plikos šlaunies.
– Tai dėl to tu mane parsikvietei pas save, tiesa? – paklausiau. – Dėl Jankos? Štai dėl ko… – apsidairiau po aptriušusį butą, apžvelgiau nusilupusias parketo lenteles, geltonas vandens dėmes ant lubų. – Štai dėl ko mes vis dar čia. Štai dėl ko aš jai skaitau, – lingavau galva. – Juk nemanai, kad patikėsiu, jog tau rūpiu – kad dėl to parsikvietei? Galėtum susirasti daug geresnį už mane. Ir neabejoju, kad susirandi.
Žinojau, kad viskas, ką išdėjau, tiesa, bet vis tiek vyliausi, kad ji paprieštaraus.
– Taip, – atsakė Judita. – Tikrai galėčiau susirasti geresnį, – nusijuokė ji. – Labai lengvai.
– Tai dėl ko?
Ji delsė.
– Dėl tavo žmonos, – atsakė. – Kaip tu ją apibūdinai tą vakarą ant tilto. Man regis… – Judita nusišypsojo plačiausia šypsena. – Man atrodo, kad ji tinkama.
Gyveno kartą jūreivis, kuris sukūrė popierių jūrą. Taip dabar aš vaizduojuos Juditą ir kokia ji buvo tomis savaitėmis, kai mynėme konsulatų, agentūrų, daktarų, netgi miesto politikų slenksčius. Visi krapštėsi galvas ir tuoj pat siekdavo popierių, įspėdami, kad mes per daug skubame, kad taip greitai nepavyks, kad įvaikinimo procesas užsitęs metus, o gal ir ilgiau, kad reikės daugiau pinigų, teko mokėti mokesčius, užsakyti ir atlikti medicininius tyrimus, netgi įteikti įvairių „dovanų ir aukų“. O kitu metu, kol nedaužydavome skylės biurokratijos sienoje, aš būdavau kokiame nors parke, dažniausiai Miesto parke, žaisdavau su Janka, bandydavau mergaitę prisijaukinti, nors dabar man atrodo, jog jai patiko tik dėmesys, kad ir kas jį rodytų, o jos motinos palaiminimas driekėsi paskui mus visur, kur tik ėjome, – į cirką, į atrakcionų parką, Sėčėnio termines pirtis, „Gerbeaud“ kavinę, – beveik kaip nuojauta, aromatas, kaip būsimos tobulos ateities užuomina. Janka įsprausdavo rankutę man į delną ir berdavo klausimus vieną po kito – apie Kanadą, apie ežerus, upes, paukščius, apie Arkties vandenyną – ir jie paskui ilgai aidėdavo man galvoje.
– Taip, mamytė atvažiuos tavęs aplankyti.
– O jeigu tu ją tiesiog pasiimtum? – pasakė Judita vieną dieną.
Tuo metu ji gėrė daugiau, mūsų valandos drauge tapo vis tylesnės, tarsi jos dėmesys man būtų nepaliaujamai sekęs. Atsirėmę į pagalves, atsikimšdavome kitą butelį. Net pasakojimai apie jūreivius