Apgultis 13. Tamas Dobozy
padaras, tuo metu jie visi keturi maukė šampaną ir strapaliojo aplink, džiugiai susijaudinę puldavo prie kito narvo, pasinėrę į tikrą užraktų, dėl kurių iki šiol taip drebėdavo, triuškinimo orgiją. Ir kai visa buvo baigta, kai neliko ko atidaryti, neliko nė vieno neišlaisvinto gyvūno, Gergėjas ir Žuži išsivadavo patys. Valso žingsniu jie išvingiavo pro priekinius vartus, pasitikdami perspėjimo šūksnius, trūksmingą juoką, kulkosvaidžių ugnies krušą.
Kai šitai įvyko, Josefas su Šandoru spėriai išblaivėjo.
– Neabejoju, kad išblaivėjot, – tarė Zamercevas, palinkdamas per stalą ir įsižiūrėdamas į Josefą. Generolo pečius ir krūtinę dengė raudonos žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, apdovanojimų kaspinai. – Numanau, kad kaip tik tada jums ir šovė mintis pašerti liūtą mano kareiviais.
– Ne, mums reikėjo tik jūsų kareivių arklių, – murmėjo Josefas, vis dar toks priblokštas to paskutinio Šandoro išleisto garso, – jis beveik įsivaizdavo, kaip draugas atmeta galvą ir apnuoginęs dantis suriaumoja šūvius nustelbiančiu balsu, – kad ėmė šnekėtis su Zamercevu it su kokiu restorane ar kavinėje sutiktu pažįstamu, o ne tuo, kurio valia bet kurią akimirką galėjo būti pasiųstas stoti prieš taikiklį. – Liūtas, pats suprantat, daug ilgiau išgyventų misdamas arkliu nei žmogumi.
Tačiau, tiesą sakant, jis nebuvo toks tikras, nes Šandoras dažnai žvelgdavo į rusų kareivius (ir nuo palmių namo stogo, ir vėliau iš narvų), laižydamas išdžiūvusias lūpas, prisimindamas Leningrado blokadą ir svarstydamas, ar Budapešte žmonės ims valgyti žmogieną, kaip, šnekama, yra buvę Leningrade. Tada Josefas Šandoro elgesio dar nesiejo su alkiu, veikiau su neapykanta sovietams, nes kai gatvėse tįsodavo šitiek Sukryžiuotųjų strėlių armijos ir vokiečių kareivių, o kiek dar civilių, puikiausiai išsilaikiusių žiemos šaltyje, kai ledas sukaustė net Dunojų, medžioti gyvųjų nė nereikėjo. Beišsikvepiančios apgulties dienomis jiems dviese klajojant po zoologijos sodą, Šandoras keistai prasitardavo apie sovietus ir Raudonąją armiją, – diduma gaisrų Pešte jau buvo užgesę, rusai šlavė paskutinius priešo likučius, varydami vengrų vyrus ir moteris priešais save gatvėmis ir versdami skanduoti: „Nešaudykit, nešaudykit, mes vengrai, mes pasiduodame.“ Tačiau vakaruose vis dar virė pragaras, nesiliovė kovos, ten, kitapus Dunojaus, Budos pilies miesto pusėje, Sukryžiuotųjų strėlių pajėgos, suvarytos ant Pilies kalno, apsuptos su menkais amunicijos ir maisto likučiais, svajojo apie prasilaužimą.
Iš paleistųjų gyvūnų keli grifai ir ereliai laikėsi netoliese, lėtai sūkuriuodavo virš zoologijos sodo, paskui tingiai nusklęsdavo žemyn misti maita, kurios gatvėse prisirinkdavo iki soties. Kai jie grįždavo į lizdus, Šandoras svarstydavo, ar jų skrandžiuose nuodingesnė komunistų, ar fašistų mėsa. Ir apie tai šnekėdavo. Juodu ginčydavosi iki vėliausios nakties, ir Josefas tvirtindavo, kad fašistai su savo skelbiamais įsitikinimais neteisūs, kaip ir jų įsivaizduojama, natūrali jiems atrodanti visuomenė, nes juk jokiam gyvūnui niekada nerūpėjo nei kova dėl garbės ar žiaurumo lenktynės, nei pastangos nukariauti pasaulį ar masiškai naikinti kitą rūšį, ir kad gyvūnai dažniausiai tesirūpina tik būtinosiomis reikmėmis, kad šitokiu elgesiu sukuria tarsi ir savotišką harmoniją…
„Harmoniją? – juokdavosi Šandoras. – Šneki kaip komunistas!“ Ir pasakodavo, kaip lokys nudeda kito patino mažylius, kad patelė su juo poruotųsi; kaip kartą girdėjęs apie žebenkštį, kuri įsmukusi į kiemą išpjovė dvidešimt penkis viščiukus – perkando jiems kaklus, tačiau nė vieno nenuvilko suėsti; kad esama žuvėdrų, kurios pavagia iš kitų kiaušinius, tupi ant jų, kol prasikala, o paskui sušeria paukštukus savo jaunikliams; kaip katė žaidžia su jai į nagus pakliuvusia auka, kol mirtinai ją nukankina, vien pramogaudama. „Ar visa tai tau atrodo harmonija?“ – klausdavo jis Josefo.
Zamercevas pažvelgė į Josefą, šis drebėdamas sėdėjo ant girgždančios kėdės štabe, Raudonosios armijos įrengtame viename apleistų prabangių Andrašio bulvaro namų, vis dar vilkėdamas nuskurusią zoologijos sodo prižiūrėtojo uniformą, neskalbtą visas šias šimtą dienų, susivėlusiais purvinais plaukais ir toks susisukęs iš bado, kad Zamercevui regėjosi, jog mato vyro stuburkaulį, kyšantį pro įkritusį į tuštumą pilvą. Zamercevas apėjo stalą ir, be ceremonijų viena ranka sugriebęs Josefą už smakro, tarė:
– Man tas pats, kas, tavo kvaišu supratimu, galėtų būti įdomu. Politika… – jis žvilgtelėjo į vertėją, o tas kilstelėjo antakius. – Aš noriu apsaugoti savo… liaudies armiją… O tai reiškia, kad papasakosi man apie Šandorą, ką jis padarė, su kuo aš turiu reikalą…
Apsaugoti liaudies armiją. Josefui norėjosi nusikvatoti. Jei pats pirmas nebūtum paleidęs savo kareivių siautėti, jeigu nebūtų atlėkę reikalaudami, kad jiems būtų surengtas safaris, kam mes būtume išlaisvinę tuos gyvūnus? Paskui Šandoras pats prasimanė sėlinti aplinkui zoologijos sodą it koks žvėris, nors Josefas įspėjo jį laikytis viduje, mat nebuvo dienos, kad kuris nors iš dar gyvų mės-ėdžių neužpultų kito. Poliarinė meška surijo vilkus, vilkai sudraskė į gabalus panterą, naktį išnirdavo iš slėptuvės liūtas. Tačiau taip tada ir buvo – Josefas iš visų jėgų stengėsi save tausoti, išgyventi, o Šandoras visko atsisakė, pirmiausia miego, paskui maisto, o galiausiai ir saugumo, iššvaistydamas paskutinius savo jėgų išteklius.
Kažin kaip Šandoras prasitarė rusams, kad liūtas gyvena metro tuneliuose, ir kai kitų plėšrūnų neliko, kai jie pagaliau vieni kitus suėdė, juos nušovė ar kur nors nuklydo, tuomet liūtas ėmė ryti pasimetusius arklius. Jiems einant pasirinkti sniego, kad turėtų atsigerti, Šandoras rodydavo Josefui liūto aukas. Šandoras klibikščiuodavo iš paskos, nusilpęs jau ramstėsi viena Telekio lazdų, bet proto dar pakako Josefui parodyti, kad arklių šonuose, nugarose ir pilvuose žiojinčios skylės – ne nuo sviedinių, o nuo liūto dantų.
– Matyt, liūtas nusilpęs, – tarė Šandoras, stengdamasis prisilaikyti pats. – Kitaip juk nusitemptų tuos griaučius į savo irštvą ir suėstų.
– O gal toks sotus, kad nė nesivargina, – atsakė Josefas, pavydėdamas liūtui dantų.
Pabudęs naktį Josefas nė neatsigręždavo į Šandoro gultą – žinodavo, kad tas tuščias. Pašokdavo iš miego kasnakt, ir kiekvieną naktį Šandoras būdavo išėjęs. Iš pradžių Josefas manė, gal tai somnambulo klajonės, bet kai apie tai užsimindavo, Šandoras tik nusijuokdavo ir atsakydavo ėjęs „parūpinti arklių“. Ir veik nieko daugiau jis neaiškindavo, bet, tiesą sakant, Josefui jau ir pačiam vargiai kilo noras ką nors kalbėti, o jei ir bandydavo, rišliai suregzti mintį sekėsi vis sunkiau.
– Mano kareiviai pasakojo, kad Šandoras su jais susitinka, – tarė Zamercevas. – Kad kviesdavo juos liūto medžioklėn metro tuneliuose.
– Ten galėjai sutalpint kaimenę arklių, – linktelėjo Josefas. – Tik labai tamsu. O kareiviai beveik visada girti. Kulkos taip ir skraidydavo po tunelius.
– Na, aišku, liūtą galima pašerti ir tokiu būdu, – tarė Zamercevas. – Tu apie tai žinojai. Gal net padėjai Šandorui?
Ne, Josefas papurtė galvą, tačiau netrukus linktelėjo, esą taip, o paskui liovėsi, nesuprasdamas, kam ar ką jis padėjo, tik jau Šandorui – tikrai ne. Zamercevas klysta manydamas, kad Šandoras šėrė liūtą, nes kaip tik taip iš pradžių įsivaizdavo ir Josefas, tarsi liūtas ir Šandoras būtų dvi atskiros būtybės. Tačiau verčiau jau lai Zamercevas galvoja taip, nei suvokia tiesą, kurią žino Josefas, – apie transformaciją, kurios liudininku tapo tądien, kai nunešė Šandorą prie metro įėjimo, vieno iš tų dar nesubombarduotų, neužverstų griuvėsiais ar taip paženklintų ten įsikūrusio liūto, kad net žmonės juto pavojų. Jis kūnu prigludo prie durų, – tai buvo senas tarnybinis įėjimas, naudojamas inžinierių ir metro darbuotojų, pakankamo pločio nedideliam automobiliui įvažiuoti, uždarytas gofruotojo metalo durimis, – įsivaizduodamas