Apgultis 13. Tamas Dobozy
naujo, – iš pradžių laisvė, vienatvė, vėl kitas ryšys, tuomet santuoka, kuri veikiausiai baigsis taip pat, kaip ir ši. Šioje sekoje, vienaip ją dėliočiau ar kitaip, bėdos kyla iš manęs. Štai jau kiek metų, kai vis daugiau ir daugiau darau tai, ko prašo Ana: surenku skalbtinus drabužius, gaminu valgyti, ką išmanau, nudirbu darbus aplink namus, nuvežu Miklošą, kur reikia, vakarais sėdžiu verandoje su žmona, geriu, šnekuosi, stengiuosi būti malonus, atlieku šimtus smulkių pareigėlių ir paslaugų, akylai atsijoju savo reikmes šalin, kad tik viskas būtų gerai, paskui susirenku savo atlygį – vaiko juoką, dėkingos žmonos šypseną, kaimyno su žemuogių kraitele apsilankymą. Iš paviršiaus viskas regisi tobula, tačiau tai ir tiek, nes tavęs lieka vis mažiau ir mažiau, mažiau ir to, ko išties nori, kol vieną dieną suvoki, kad vienintelis tau svarbus gyvenimas, vienintelė vieta, kurioje egzistuoji, yra viduje, tame pasaulyje, apie kurį jau nebeužsimeni, pripildytame tokių neįgyvendinamų troškimų, kad nėra prasmės apie juos net kalbėti, tai ištisi iš žemėlapio ištrinti aistrų žemynai, iškirpti, bet vis tiek egzistuojantys, net kai tavo žmona ir vaikas kalba su tavimi, o tu dediesi klausąs.
Manau, kad dėl to sykį vienišos komandiruotės metu ėmiau ir atsiverčiau „geltonuosius“ puslapius, ieškodamas palydovių reklamos. Man tai atrodė idealu, ketinimai visiškai aiškūs – vienai šaliai seksas, kitai – pinigai, ir nieko to, ką tekdavo patirti žmonėms, užmezgusiems romanus (pažinojau tokių). Mat antras ryšys reiškė tiek pat kompromisų, kaip ir pirmas, – drebi, kad būsi atskleistas, o aistra tuoj apsilipdo reikalavimų kamuoliu: „Noriu, kad mes kartu kur nors keliautume!“ „Noriu, kad paliktum žmoną!“ „Jei mes ir toliau drauge, tuomet reikia tai daryti atvirai ir garbingai!“ Ir visi tie žmonės, dauguma jų vyrai, bus priversti rinktis tarp šeimos gyvenimo, kurio – išskyrus atsitiktinius nesuvaldomus potraukius – jie tikrai nori, ir to kito, kuris, be anų reikmių, neturi jokio pagrindo. Kam reikia tokios įtampos? Aš geresnių santuokinių santykių nesitikėjau, o paskui tenorėjau ramybės – ir sekso. Vadink jas kaip nori – palydovėmis, prostitutėmis ar kekšėmis, – jos teikia tuos pačius malonumus kaip ir romanas, tik be jokios rizikos.
Išskyrus, žinoma, tą vis didėjančią vienatvę, užgulančią kaskart renkant numerį, į kambarį atsivedant kitą merginą, įteikiant pluoštą grynųjų, kuriuos slapta tam esi atsidėjęs. Kiekvieną naktį, kurią praleisdavau su Judita, nubusdavau trečią ryto, pačiu baisiausiu metu, ir žvelgdavau į žiburėliais mirksintį miestą, Dunojų, galvodamas, kaip išsikrapštyti iš šios padėties, ką dar galėčiau išgelbėti ar atkurti ir ko tam prireiktų.
Tada Judita nubusdavo, jos ranka keliaudavo mano stuburu, ir ji papasakodavo man kitą beprotišką istoriją apie jūreivį iš Nepavykusių pabėgimų muziejaus, ne guosdama mane galimybėmis, o atidėdama sprendimą, neleisdama apie tai galvoti, taigi, kai ji baigdavo, aš būdavau lygiai ten, kur buvęs. Ji tiksliai žinojo, ką daryti, ko aš noriu.
Mes susitikome tik man atvykus į Budapeštą, kai vieną vakarą išėjau, vildamasis užsimiršti mieste, kaip darydavau nesuskaičiuojamuose kituose miestuose, šlaistydamasis iš baro į barą, ieškodamas kieno nors bendrystės, gal verslininko, išėjusio išgerti, bankininko iš Jungtinės Karalystės, gal kokio nors vengro – vyriškių, kurie irgi nusimovė sutuoktuvių žiedus. Man regis, tąkart jis buvo vardu Gergėjus, nusivedė mane į „Tip-Top“ klubą, vieną iš miesto striptizo barų. Buvau pernelyg girtas ir ketinau dar daugiau prisigerti, o ausys gaudė priekaištingai garsėjantį rytinio transporto gaudesį.
Judita buvo viena iš trijų merginų, su kuriomis mes galiausiai susėdom prie vieno stalelio – Gergėjus nužirgliojęs paklausė, ar jos neprieštarautų. Jos neprieštaravo ir nepaisė – sėdėjo vienodomis trumpikėmis, glotniais, giliomis iškirptėmis marškinėliais, gėrė neskiestą vyšnių palinką su ledu. Aš prisėdau prie Juditos – atsigręžusi į mane su rūgščia šypsena, ji paklausė, ką gi veikiu Budapešte.
Už poros valandų stovėjau ant Margaritos tilto apkabinęs Juditą, glostomas to vėsaus vasaros vėjelio, kai gali pasijusti beveik laimingas, kad įkaušęs, nemiegojęs ir tokią ankstyvą valandą dar esi ne lovoje. Aš apgręžiau ją veidu į Margaritos salą, paskui vėl atsukau, kad pažvelgtų į Grandinių tiltą už neogotikinių Parlamento smailių, paskui Elžbietos tiltą, už kurio tolumon vingiuoja žalia upė. Visos merginos, su kuriomis Judita sėdėjo, šoka „Tip-Top“ klube. Ką reiškia „šoka“, puikiai supratau, o Judita žinojo, kad suprantu, ir daug dažniau jos šoka tokiems kaip aš, „vyrams iš vakarų“, kaip ji pati sakė, kurie prisigeria ir permoka „Visa“ kortelėmis, o jeigu jie neprieštarauja išleisti tiek pinigų, merginoms liepiama pasiūlyti ir kitko panašiais įkainiais. Aš taip puikiai visa tai žinojau, kad neklausinėjau, kodėl ji tai daro, kodėl nemeta, kodėl mudu stovime ant tilto penktą ryto.
Jau anksčiau tą vakarą buvau viską išklojęs Juditai – apie Trianoną, Erdėjų, apie Aną ir Miklošą, ir apie mergaitę iš vaikų namų. Tai būta negrabios pastangos užsiminti, kad suprantu ją, kad ir man ne viskas rožėmis klota, bet prisiminęs nuvalkiotas tokių moterų kaip Judita istorijas, – be menkiausio pasirinkimo, žlugus komunizmui nepajėgusių kur nors prisišlieti, priverstų prekiauti grožiu, išsilaikančių penkerius, daugiausia dešimtį metų ir galutinai nuslystančių sekso prekybos laipteliais, išsunktų, priklausomų, mirusių, – supratau, kokios juokingos, kokios pasipūtėliškos buvo mano šnekos.
– Gerai, kad tu vedęs, – pasakė Judita. Į doką įplaukė vienas paskutinių tą naktį kazino laivų – tų Dunojumi plaukiojančių auksinių baržų – plyšauja muzika, plieskia šviesos, vyrai ir moterys prie ruletės stalo lošia ispanišką dvidešimt vieną, šoka. – Vaikui reikia tėčio ir mamos, – tęsė ji, kaip buvo tobulai įgudusi, šliurpdama žodžius, čia pakeldama svyrančią galvą, čia vėl leisdama jai nukarti. Už mūsų tiltu pravažiavo mersedesų palyda – mažesnių sedanų apžiestas limuzinas bulvaru nurūko į Peštą.
– Kur tu gyveni? – paklausiau, primindamas, kad jai metas namo.
– Su motina ir dukra, – atsakė ji ir nutilo.
Paskui ji negreitai prabilo, bet tada jau žinojau, kad ir aš ten eisiu, klupinėdamas Niokerio gatvėmis, klamposiu, kur Judita mostels pirštu, lipsiu laiptais aukštyn pas Janką koridorėlyje.
Buvo toks vyriškis, pasakojo Judita, švedas, jam patikdavo žiūrėti, kaip ji šokdama verkia. Jis visada turėdavo skepetaitę ašaroms nušluostyti. Koks palengvėjimas būdavo žinoti, kad jis vėl atvažiuoja į Budapeštą, vėl kviesis ją ir nereikės apsimetinėti. Jis sėdės, šypsosis vis labiau nušvisdamas, o ji šoks, kol sumirks krūtys, skruostais tekės blakstienų dažai, pakels skepetaitę prie akių ir prispaudusi šoks toliau, jos kūnas jau pats prisimins tas tris pėdas scenos, ir ji šoks iki pabaigos, paskui jis sumokės, švelniai susivynios skepetaitę į plastikinį maišelį ir išvyks.
Papasakojo savo istoriją ir nusijuokė.
– Buvo kartą toks sausumoj įstrigęs jūreivis, kuris bandė priverkt tiek, kad išplauktų į jūrą.
Kai Judita užmigo, sėdėjau ir vaizdavausi tą jūreivį: kiūto ant šaligatvio krašto kažkokiam mieste, kuria liūdniausias istorijas, vildamasis, kad jo ašaros virs vandens keliu ir išneš jį į jūrą. Negi tas akis, pamaniau aš, komunistų vadovams paliepus išlupo sargybinis kokioje nors šiurpioje stovykloje ir padėjo eksponuoti Nepavykusių pabėgimų muziejuje?
Tų jūreivių būta tiek daug. Juditos atsargos neseko. Gulėdavau šalia, žiūrėdamas, kaip ji atbula plaštaka nusibraukia nuo lūpų gėrimą arba mane. Niokeris buvo Budapešto pietryčiuose, kur siaurose gatvelėse secesijos architektūros ornamentus nugulę sluoksniai suodžių, sienos vis dar suvarpytos apgulties ar revoliucijos kulkų, kur ankštose krautuvėlėse ties gatvės kampu rausiesi po supuvusius persikus ir slyvas, parudavusias salotas, geltonus pipirus juodom dėmėm, kur romų vaikai spokso į tave gatvėje ir vypso apsikvaišinę, nutvėrę klijų maišus lyg